Vertinkite tai, ką turite

Mielieji skaitytojai,

norėčiau pakalbėti apie tai, ką mes turime, o ko mes tiesiog neįvertiname..:)
Turite šalia žmogų kurį mylite? Nepaleiskite jo, jei su juo jums gera, jei laikas sustoja kai esate kartu, kai iš jaudulio rankos dreba, kai apkabinus žinote,kad jaučiatės apkabinę lyg visą pasaulį.. Nepamirškite tų, kuriuos savo gyvenimu vadinate, dabar aš pamačiusi poras, niekada nesigilinu į vidų iš paprastų kraštutinumų aš džiaugiuosi, nes jūs laimingi, jūs turite vienas kitą..:)
Kad ir kaip sunku jums būtų, nepamirškite, jog jūs esate kartu, jūs galite ieškoti kompromiso kartu, pažinti vienas kitą, būti kartu, mylėti vienas kitą, jaudintis, pavyduliauti..;)
Juk tai tikra ir jei kada pasibaigs, jūs visi žinosit, kad niekada nebebus taip, kaip buvo:)
Kol jūs šalia vienas kito, supraskit, kad viskas, kas verčia lieti ašaras, tai tik stiprina draugystę.. :) jūs laimingi,nes jūs kartu.. :)
Juk kiekvienas susitikimas, kiekvienas apkabinimas, kiekvienas bučinys, viduje sužadina visus geriausius jausmus.. :)
Tai mes, kurie esame vieni neįvertinome tų, kurie mus norėjo padaryti laimingais.. :) Atrodo lengva kalbėti, kai žiūrime iš kraštutinumų ,bet juk visi žinome nėra namų be dūmų.. :)
Nepamirškite to širdies plakimo, kai dėl savų jūs jaudinotės, nepamirškite tų, kurie dėl jūsų kalnus nuverstų.. Juk dabar mes visi tokie savanaudžiai, bet kažkas mus padaro per daug rūpestingais,todėl mes pradedame galvoti apie kitus.. :)
Nejaugi, sunku vertinti žmonės, kai vietoj to mes, likę vieniši, žinome,kad mūsų niekas nelaukia, nežinome, kam rūpime, nežinome kas bus rytoj, o jūs, tie, su antromis pusėmis, žinote,kad ryte anksti ,ar naktį vėlai apie jus kažkas pagalvoja, kažkas pasiilgsta, kažkas nori būti šalia jūsų:)
Kažkas sukelia drugelius pilve, kažkas sukelia šypsena, kažkas sako kaip jus myli,kažkas paima jus už rankos, apkabina, nuvalo ašaras, argi dar reikia materialinių vertybių?? Argi reikia merginoms milijonais rožių, kad būtų laimingos...:)
vertinkite tuos,kurie šalia, kurie jus myli, kurie nepasitraukia, kurie gali kalnus nuversti dėl jūsų, nes tai ką turite dabar, niekada nebe pasikartos antrą  sykį.. :)
O tie kurie esate mano likimo ,nerandate to, kuris padarytų laimingais, nenusiminkite, gal kažkas kažkur tyliai mintimis, apie jus pagalvoja, gal kažkada būsime laimingi ir tie, kurie dabar skundžiamės..:)
Laikas-geriausias gydytojas..:) Juk turbūt sėkmė yra visai čia pat, tereikia palaukti..:)
Iš gyvenimo imkite tai, kas geriausia, nes blogo ir taip daug turime..:)
Nepaleiskite tų,su kuriais jūs jaučiatės laimingi ir kurie su jumis yra laimingi, nes tik žmogiškumas ir vertybės yra neįkainojama :)

kažkada bus geriau

Dabar vasara, atrodo šypsena neturėtų dingti iš mano veido, turėčiau būti spinduliuojanti laime, juk atostogos, miegas iki begalybės, draugai, ilgos naktys..
Bet dabar suprantu, kai nėra pilnavertės laimės iš ties, sunku šypsotis, sunku apsimesti tuo žmogumi, kuriam nesvarbu,ką jis turi,o ko ne.. :) 
Manau daugumai yra taip, ateina vakaras ir žinai,kad nereikia sukti galvos dėl rytdienos,pradedame mąstyti, ką turime,ko ne, ko norime,ko ne,tada ir pradedame pastebėti, kiek daug dalykų dar nebuvo suprastų,įvertintų..Kiek daug dar mes nepastebėjome, kas šalia mūsų,o kas tik bando tai pamėgdžioti..
Atrodo man,būtent man,tereikia tiek nedaug,kad veidelyje pasimatytų šypsena ir ji tikrai ilgai nedingtų iš jo.. Atrodo dėl kažko galėčiau paaukoti beveik viską, laiką, laisvalaikį, užsiėmimus,tik todėl,kad jausčiausi laiminga, arba kitaip sakant, jausčiausi turinti viską.. Atrodo, jog viskas griūna,arba tiesiog dabar toks laikas, kad niekas nelaukia..
Ypač atsikėlus ryte pagalvoji,kas manęs pasiilgo..Ar kažkam aš svarbi vis dar.. Ir tas jausmas,kai viduje jautiesi taip tuščiai.. Lyg kažko trūktų.. Lyg kažko nėra.. Lyg palaidojus kažką būtum..
Atiduočiau viską kas brangiausia, bet nepasiima tas,kas svarbiausia,dabar šiuo metu,man..Ir kodėl kai jaučiuosi visai arti iki pilnos laimės,ji tiesiog paima ir nusisuka..Ir tada tos mintys, ar dabar būtent šiuo metu kas nors begali būti blogiau..
Taip be abejo aš dar labai jaunas žmogus,turėčiau džiaugtis viskuo kas aplink mane, bet va klausimas toks: o kas aplink mane tikra, o kas tik dirbtinai suvaidinta..
Niekada nesijaučiau tokia pasimetusi, nežinanti ko norinti, o ką kalbėti apie vidų,kai tuščia, tylu, lyg išmirę viskas.. Kai sėdi viena ir galvoji,kas bus dabar.. Ko tikėtis, ko norėti..
Tas jausmas,kai nežinai ko nori, kai galvoje milijardai minčių, klausimų be atsakymų.. 
Kartais ta tuštuma žmoguje, na dabar ji pas mane,padaro stipresniu, labiau pasitikinčiu savimi,kiek ilgai negaliu atsakyti, nes dabar taip nyku ir visiškai nelinksma.. Gal kažkada aš galėsiu pasakyti,tai buvo tik garsiai išdėliotos mintys,kurios ir liks tik prisiminimu..:)
Gal kada nors, kas nors pasakys man: Na,o tu tikrai gyveni gerai ir švyti kur kas labiau, nei kas nors galėjo pagalvoti..