KREIPIUOSI Į JUS

Gerbiamieji,galbūt dauguma neišdrįsta visko pasakyti į akis, todėl pamėginsiu visa tai išdėstyti pagal save. 
Artėja pati gražiausia, mieliausia, šilčiausia šventė metuose-Kalėdos, tad būtent ta proga norėčiau jūsų paprašyti, nustokite plakti liežuviais apie žmones, kurie yra laimingi. Koks skirtumas visiems išskyrus mane ir mano vaikiną, kaip mes jūsų akiai atrodome kartu. Ar jūs galvojate,kad jūsų nuomonė mums rūpi?
Jei nebūtų man arba jam gerai, mes nebūtume kartu. Koks skirtumas,koks mano ar jo svoris, kokios spalvos mano ar jo yra akys, koks jo ar mano yra ūgis, koks skirtumas, ar jis aukštesnis už mane. Žinote, kiek pasaulyje, kiek Lietuvoje yra įvairių įvairiausių porų? Nebūtų įmanoma suskaičiuoti. Bet jie įskaitant ir mus yra laimingi. Todėl, kad kiekvienas iš mūsų,kuris žino meilės jausmą, myli vidumi ir tik visai patrauklus objektas tampa pačiu gražiausiu ir šiurkščios rankos tampa švelniausiomis, tamsios akys tampa šviesiausiomis, paprasti žodžiai, brangiausiais. :) Koks skirtumas, kitiems ar tai nuo žurnalo viršelio nulipusi pora, ar tai pati skandalingiausia , ar tai neįmanoma tapusi įmanoma pora, iš vis KOKS SKIRTUMAS? Juk meilė ateina netikėtai, juk ne jus myli, o jie vienas kitą, juk jie vienas kitą pasirinko todėl, kad kito šalia savęs ir įsivaizduoti nebegalėtų,bet vistiek tai ne jūsų reikalas. :)
Nesuprantu iš kur atsirado tokia mada domėtis kitų gyvenimu, nurodinėti kitiems, sakyti visai neklausus patarimo, tinka tie žmonės vienas kitam ar ne, jiems gerai, JIEMS. Jie kartu, jie laimingi. Ir nereikia tapti žurnalo viršeliu ieškant antrosios pusės, todėl kad nuoširdumas žavi labiausiai, nereikia mesti svorio,kad patrauktum į savo pusę daugiau, užteks ir vieno. Nereikia puoštis,kad atkreiptum į save dėmesį, lemiamas žingsnis būna netikėtas. Nereikia plakti liežuviu ir trukdyti kitiems gyventi sau, nes lazda turi du galus, juk kada nors ir tiems lojikams atsiras vietos po saule, nebereikės būti šešėliu, kada nors jie įsimylės, tikėdami neįmanomais dalykais. :) Visada už viską yra atlyginama, laiku reikia suprasti ir suvokti ką darai ne taip. :)
Tiesiog toks mažytis patarimas: Prieš plakant liežuviu paklausk savęs, kas iš to, ką tu tuo pasieksi? Netapsi geresniu nei buvai, negadinkite "liežuvautojai" ir taip jau ne į gerą kylančio pasaulio. Daugiau pozityvumo, daugiau darbų, mažiau kalbų. :) 
Juk kada nors tam vieninteliam/vienintelei tapsite modeliu nulipusiu nuo žurnalo viršelio, nepastebės nei svorio, kuriuo galbūt jūs labai gėditės. :) 
Žmogau, tu gimei, kad ugdytum save kaip žmogų, nesvarbu kokioje šeimoje,šalyje tu gimei, svarbiausia tu atsiradai šiame pasaulyje. :) Tu nuo savęs gali daug ką pradėti daryti. Tu gali pakeisti pasaulį, kaip? Tikėdamas tuo. 
Įneškite nenaudėliai gerumo į kiekvieną valandą, minutę ir sekundę.Patariu,palengvės. Nekeisk charakterio, išvaizdos kardinaliai, todėl kad toks tu turėjai būti, juk kažkuriame kampelyje atsiras žmogus, kuriam tu būsi Calvin Klein ar Victoria Secret. 
Nesureikšmink skaudžių žodžių, nes visada atsiras tokių žmonių, kurie užpildys skausmą gerumu. 
Neleisk kitiems pasiimti iš tavęs ugdytos asmenybės. KOVOK už save, nes galbūt ne kiekvienam atsiras vietos po saule, O TU ,ŽMOGAU, GALI UŽ TAI TAPTI ATSAKINGU,KAD NUO TAVĘS VISA TAI PRIKLAUSYTŲ. :)
Gerų ateinančių ŠVENČIŲ. Visiems ačiū, už gerus žodžius. :)

WHAT I AM?

Ir sėdėjau ilgai ilgai ir žiūrėjau ir verkiantį dangų..
Laikas eina taip tyliai ir taip greitai..
Vieni ateina kiti išeina, lyg užburtas gyvenimo ratas,bet vis dėlto tu lieki vienas vienintelis.
Kai prieš kelis mėnesius manęs paklausė: Ką bendro turi  visi mano gyvenime sutikti vaikinai ,aš atsakiau: mane. Ir tik tada kiek laiko veltui sugaišau ieškodama tinkamo žmogaus-vaikinai keitėsi,o aš ne. Bet tada pradėjau galvoti iš naujo, vaikinams jau laikas nustoti elgtis taip, tarsi merginos turėtų juos prižiūrėti kaip mažus vaikus.  Kai visi dingo, kai atsibodo sakytos mano pastabos supratau, jog nebeturiu ko prarasti, gavau viską. Kai lioviausi būti tuo, kuo buvau, atradau save. Kai pažinau pažeminimą ir vis dėlto ėjau pirmyn, supratau, kad galiu laisvai pasirinkti savo likimą.
Nors esu visiškai viena, tik kelių ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų draugų apsuptyje aš žinau, jog galiu būti stipri.  Galbūt niekada nebegrįš tie, kurie išėjo iš mano gyvenimo, galbūt daugiau niekada negalėsiu tapti ryškesniu šešėliu nei esu, galbūt niekada daugiau nebegalėsiu būti laiminga,  niekada daugiau nebebūsiu šešiolikos, bet gal kada nors, aš pasakysiu pačius brangiausius žodžius prieš visą auditoriją tiems, kurie buvo visada šalia: kai lyja, kai beprotiškai karšta, kai verkiau ir kaip šypsojausi, kai mane sumaišė su žeme ir kai išaukštino tarsi Dievą, aš žinau, tie keli brangiausieji, BUVO  ir YRA. :)
Atrodo sugrius tavo nemažai pastatytas gyvenimo pamatas, vien todėl, jog išeina tie, kurie sakė liks amžinai. Tai dar vienas įrodymas, jog niekada netikėk netgi tais, kurie sako esą geriausi jūsų draugai. :) Juk dabar galingiausias ir skaudžiausias dalykas yra žodis.Tai pati didžiausia galia. 
Kas vadinama stiprumu, kai tu turi svarbiausią dalyką gyvenime ir tu jo nepasisavini, tai išties lyg dviprasmybė, ar tai vertinsime pagal materialumą ar vertybes, žmogiškąsias.
Na aš esu kaip dauguma žmonių, noriu pasaulį matyti tokį ,koks būtų jis palankus man, o ne tokį koks jis yra iš tiesų. Galbūt todėl tikiuosi iš tų žmonių, kurie palieka vieną mane per daug, nepagalvodama kaip yra iš tiesų. 
Kartais noriu kažką labai labai pamilti, atiduoti  visus šilčiausius žodžius tam, kuris to vertas. Kaip sakoma: Mylima ,nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.
Ir nesvarbu, jog dar neatsirado to žmogaus, kurį galėčiau mylėti, bet kaip sakau sau, pasakysiu ir visiems: Jeigu tu pakankamai stiprus, nesigėdyk apsimesti silpnu. :)
Galbūt aš kitiems esu tai, kas pagal juos aš turėčiau būti, bet tik aš žinau ir tik tas žmogus žinos, kokia esu iš tikrųjų aš, kai jam pasakysiu tris svarbiausius ,reikšmingiausius žodžius mano gyvenime : Aš Myliu Tave. Nes tik "Aš tau atleidžiu" galiu pasakyti tik tam, kuriam pasakysiu "Aš tave myliu." Atrodo laimė kartais pasirodo visai arti nei yra iš tikrųjų, bet kartais ji pabėga taip greitai, net nespėjus pasijusti iš ties laimingai :)
Mes visi, nesvarbu kokie bebūtume, turime jausmus ir jei tie KURIE mums yra svarbūs leistų juos parodyti, ir jei jiems mes rūpėtume tiek pat kiek JIE mums, pasaulyje vyrautų taika. ;)
Jeigu kiekvienas pradėtume nuo savęs, jei kiekvienas bent dalelę nuo savęs įdėtume į tai, kas padarytų mus visus laimingas, neabejoju, kad šypsenotų veidų atsirastų kur kas daugiau, nei suniurusių. :)
Nesvarbu kokie viduje jausmai yra pas mane, išgyvensiu. Juk kaip ir sakiau, laikas eina taip tyliai ir taip greitai.. :)
Kartais per didelis liūdesys priverčia susimąstyti, kur klydau, o kur buvo nesąžininga. :) Visą tai daro stipresne, kovojau viena dėl visų BRANGIAUSIŲ žmonių gyvenime, nusipelniau būti laiminga. Ir vis dar to laukiu taip ILGAI :)
Bet vienas didžiausių troškimų pažinti kažką iki galo, juk tai reiškia, kad taip mes pažinsime ir patys save. 
Vis dar nenukabinau nosies, kad ir kaip kartais būna sunku matyti tuos, kurie kažkada buvo tokie svarbūs, aš žinau, tai tik sena istorija su prisiminimais.
Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliuoji! Amžinai ir visados! 
Atsiprašau tų, kuriuos priverčiau jaustis taip ,kaip jie nenorėjo.

"WHAT CAN BE BETTER"

Kelias savaites galvojau, nuo ko pradėti, ką parašyti į šį lapą..

Ką parašyti,kad sudominčiau,ar tiesiog,kad priversčiau susimąstyti..

Ar galite pagalvoti, ką jūs gyvenime turite gražaus?

Ar sau kasdien atsakote, jog jūs esate laimingi? Abejoju..

Mes skundžiamės, jog mus kažkas paliko, kažkas neberašo, kažkam mūsų nebereikia, gavome blogą pažymį ir dar begalė laikinų dalykų, kurie visada užgyja.. :)

Ar nors kartą pagalvojote,kad galite vaikščioti abiem kojom, kad galite kažką mylėti, kad turite ką valgyti, kad turite abu tėvelius, kad esate sveiki, kad jus kažkas myli...? Ar pasakėte, ačiū,kai visiškai to nesitikėjo tas žmogus, ar apkabinote tada, kai kažkas labai labai verkė, ar paskambinote naktį kažkam ir pasakėte kaip pasiilgote, ar mamai ir tėčiui sakote, kaip smagu juos matyti, kaip juos mylite.. Ar pagalvojate,kad niekas nėra amžina ir niekada mes nežinome kas nutiks- RYTOJ.. Negyvenkime šia minute, tai mus padaro per dideliais optimistais į viską..:)

Šiandienos būseną labai gerai atspindi šie žodžiai:

"Mes gyvename labai keistame pasaulyje. Čia žodžiai turi savo kainą, bet jau seniai prarado savo vertę. Melas čia vadinamas laime, o išdavystė - draugyste. Čia pajutę skausmą neužjaučia, o praeina pro šalį. "Žinau" dabar svarbiau nei "Jaučiu". Šiame pasaulyje atrodyti laimingu yra daug svarbiau negu tokiu būti. Žodis ,,Suprantu” jau seniai pakeitė supratimą, kaip ir žodis ,,Myliu” pakeitė meilę."

Jei kalbėčiau apie tai ką aš išgyvenu, galbūt labiau sudominčiau,nei pastoviu moralizuotu tekstu jums..

Įsimylėjimo būsena  nesensta. Meilės namas visada švarus, jeigu švarus tavo kūnas ir mintys. Įsimylėjimo būsena tobulesnė už kūną. Žavi naivus linksmumas – gyvenimo džiaugsmas, kuris atsiranda pats savaime, beveik be priežasties.

Tą, kas pas mane buvo geriausia, pardaviau pigiausiai ir maniau, kad mane privertė. Užsidariau į savigraužos kalėjimą ir tyčiojausi iš savęs ilgiau, negu žmonės sėdi kalėjime už žmogžudystę.Ir vėl užsidėjau laimingo žmogaus kaukę...Aš tai sugebu geriausiai.... aš meluoju sau, aš daug blogesnė už kitus, nes bandau apgauti save...Tu popierius, tu viską ištversi, o aš ir vėl gyvensiu..

Žinote, galbūt manęs daug kas nemėgsta, galbūt jūs galvojate,kad esu be galo pasikėlęs žmogus, bet tai tik jūsų sukurta iliuzija apie mane, aš galbūt tokia atrodau, galbūt iš ties manęs daug kas nemėgsta, bet turiu aš gyventi toliau, tai tik jūsų pačiu noru aš tampu nemėgiama, nemėgiama tų-kurie nepažįsta. :)

Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei, reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus, reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo, reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum už tai, ko nori.

Kai daug bėdų supa mane, pirmiausia, bandau suprasti save. Nekaltinu aplinkybių ir nebandau keisti kitų. Pirmiausia žengiu į savo vidų. Aš žinau, kad žmogus yra netobulas ir tobulesnis būti negali, tačiau privalau gyventi ir mąstyti, taip lyg, jis galėtų būti kitoks..

Tad, tiesiog norėjau,jog suprastumėte, visi klystame, bet tai neįpareigoja mus tapti žiauriais. :)

just live.

Vertinkite tai, ką turite

Mielieji skaitytojai,

norėčiau pakalbėti apie tai, ką mes turime, o ko mes tiesiog neįvertiname..:)
Turite šalia žmogų kurį mylite? Nepaleiskite jo, jei su juo jums gera, jei laikas sustoja kai esate kartu, kai iš jaudulio rankos dreba, kai apkabinus žinote,kad jaučiatės apkabinę lyg visą pasaulį.. Nepamirškite tų, kuriuos savo gyvenimu vadinate, dabar aš pamačiusi poras, niekada nesigilinu į vidų iš paprastų kraštutinumų aš džiaugiuosi, nes jūs laimingi, jūs turite vienas kitą..:)
Kad ir kaip sunku jums būtų, nepamirškite, jog jūs esate kartu, jūs galite ieškoti kompromiso kartu, pažinti vienas kitą, būti kartu, mylėti vienas kitą, jaudintis, pavyduliauti..;)
Juk tai tikra ir jei kada pasibaigs, jūs visi žinosit, kad niekada nebebus taip, kaip buvo:)
Kol jūs šalia vienas kito, supraskit, kad viskas, kas verčia lieti ašaras, tai tik stiprina draugystę.. :) jūs laimingi,nes jūs kartu.. :)
Juk kiekvienas susitikimas, kiekvienas apkabinimas, kiekvienas bučinys, viduje sužadina visus geriausius jausmus.. :)
Tai mes, kurie esame vieni neįvertinome tų, kurie mus norėjo padaryti laimingais.. :) Atrodo lengva kalbėti, kai žiūrime iš kraštutinumų ,bet juk visi žinome nėra namų be dūmų.. :)
Nepamirškite to širdies plakimo, kai dėl savų jūs jaudinotės, nepamirškite tų, kurie dėl jūsų kalnus nuverstų.. Juk dabar mes visi tokie savanaudžiai, bet kažkas mus padaro per daug rūpestingais,todėl mes pradedame galvoti apie kitus.. :)
Nejaugi, sunku vertinti žmonės, kai vietoj to mes, likę vieniši, žinome,kad mūsų niekas nelaukia, nežinome, kam rūpime, nežinome kas bus rytoj, o jūs, tie, su antromis pusėmis, žinote,kad ryte anksti ,ar naktį vėlai apie jus kažkas pagalvoja, kažkas pasiilgsta, kažkas nori būti šalia jūsų:)
Kažkas sukelia drugelius pilve, kažkas sukelia šypsena, kažkas sako kaip jus myli,kažkas paima jus už rankos, apkabina, nuvalo ašaras, argi dar reikia materialinių vertybių?? Argi reikia merginoms milijonais rožių, kad būtų laimingos...:)
vertinkite tuos,kurie šalia, kurie jus myli, kurie nepasitraukia, kurie gali kalnus nuversti dėl jūsų, nes tai ką turite dabar, niekada nebe pasikartos antrą  sykį.. :)
O tie kurie esate mano likimo ,nerandate to, kuris padarytų laimingais, nenusiminkite, gal kažkas kažkur tyliai mintimis, apie jus pagalvoja, gal kažkada būsime laimingi ir tie, kurie dabar skundžiamės..:)
Laikas-geriausias gydytojas..:) Juk turbūt sėkmė yra visai čia pat, tereikia palaukti..:)
Iš gyvenimo imkite tai, kas geriausia, nes blogo ir taip daug turime..:)
Nepaleiskite tų,su kuriais jūs jaučiatės laimingi ir kurie su jumis yra laimingi, nes tik žmogiškumas ir vertybės yra neįkainojama :)

kažkada bus geriau

Dabar vasara, atrodo šypsena neturėtų dingti iš mano veido, turėčiau būti spinduliuojanti laime, juk atostogos, miegas iki begalybės, draugai, ilgos naktys..
Bet dabar suprantu, kai nėra pilnavertės laimės iš ties, sunku šypsotis, sunku apsimesti tuo žmogumi, kuriam nesvarbu,ką jis turi,o ko ne.. :) 
Manau daugumai yra taip, ateina vakaras ir žinai,kad nereikia sukti galvos dėl rytdienos,pradedame mąstyti, ką turime,ko ne, ko norime,ko ne,tada ir pradedame pastebėti, kiek daug dalykų dar nebuvo suprastų,įvertintų..Kiek daug dar mes nepastebėjome, kas šalia mūsų,o kas tik bando tai pamėgdžioti..
Atrodo man,būtent man,tereikia tiek nedaug,kad veidelyje pasimatytų šypsena ir ji tikrai ilgai nedingtų iš jo.. Atrodo dėl kažko galėčiau paaukoti beveik viską, laiką, laisvalaikį, užsiėmimus,tik todėl,kad jausčiausi laiminga, arba kitaip sakant, jausčiausi turinti viską.. Atrodo, jog viskas griūna,arba tiesiog dabar toks laikas, kad niekas nelaukia..
Ypač atsikėlus ryte pagalvoji,kas manęs pasiilgo..Ar kažkam aš svarbi vis dar.. Ir tas jausmas,kai viduje jautiesi taip tuščiai.. Lyg kažko trūktų.. Lyg kažko nėra.. Lyg palaidojus kažką būtum..
Atiduočiau viską kas brangiausia, bet nepasiima tas,kas svarbiausia,dabar šiuo metu,man..Ir kodėl kai jaučiuosi visai arti iki pilnos laimės,ji tiesiog paima ir nusisuka..Ir tada tos mintys, ar dabar būtent šiuo metu kas nors begali būti blogiau..
Taip be abejo aš dar labai jaunas žmogus,turėčiau džiaugtis viskuo kas aplink mane, bet va klausimas toks: o kas aplink mane tikra, o kas tik dirbtinai suvaidinta..
Niekada nesijaučiau tokia pasimetusi, nežinanti ko norinti, o ką kalbėti apie vidų,kai tuščia, tylu, lyg išmirę viskas.. Kai sėdi viena ir galvoji,kas bus dabar.. Ko tikėtis, ko norėti..
Tas jausmas,kai nežinai ko nori, kai galvoje milijardai minčių, klausimų be atsakymų.. 
Kartais ta tuštuma žmoguje, na dabar ji pas mane,padaro stipresniu, labiau pasitikinčiu savimi,kiek ilgai negaliu atsakyti, nes dabar taip nyku ir visiškai nelinksma.. Gal kažkada aš galėsiu pasakyti,tai buvo tik garsiai išdėliotos mintys,kurios ir liks tik prisiminimu..:)
Gal kada nors, kas nors pasakys man: Na,o tu tikrai gyveni gerai ir švyti kur kas labiau, nei kas nors galėjo pagalvoti..

Impossible or possible?

Įpusėjo birželio mėnuo,o aš dar visiškai nieko nenuveikiau..
Gal kam nors įdomu,kaip man sekasi, kas naujo, kaip gyvenu.. Todėl ir papasakosiu..:)
Iš ties, nesikeičia mano gyvenimas, tik augu, aplinka keičiasi, tikri draugai lieka šalia manęs.. 
Kartais atrodo, nieko visiškai nieko nedarau nei dėl savęs, nei dėl kitų.. Ir vis galvoju,kaip kam nors padėti,kaip kažką padaryti GERAI.. Nes aplink tiek daug visokio "mėšlo" ,kurį mes patys, būdami žmonėmis prikrovėme.. :) Dabar rašau ir žinau, kaip yra sunku būti geru, žinau, ką reiškia kai žmogus tau rūpi, žinau ką reiškia, kai dėl kažko LABAI LABAI stengiesi, o mintyse vis galvoji : "Gal per mažai darau,kad manimi pradėtų domėtis labiau.. " Ir tai motyvacija, kuri skatina stengtis labiau.. O vėliau kas bus,tas bus.. Nesvarbu, tu liksi vienas, ar kažkas tave pastebės.. Nesvarbu ar tu save dėl to grauši ,ar viskas bus kur kas geriau nei buvę.. :) Ir tokiomis mintimis aš vis kylu į viršų.. Kad išmokčiau iš tų,kurie kur kas daugiau žino nei aš.. :)
Kas naujo? :) Aš vis dar ta pati, kas aplink mane naujo.. hm, nauji žmonės,vieni ateina,kiti išeina.. Aš tai vertinu, nes tie ,kurie ateina,jiems aš įdomi,o tie,kurie išeina,nebuvo verti,kad jų nepaleisčiau.. :)
Viduje,mano jausmuose sukasi begalės minčių, po truputį aš jas išpildau.. Vis pabijodama kažko.. :) Bet pildau, taisau klaidas, kai pasako kokios jos yra,mano artimieji.
Galbūt kažkas man patinka, galbūt laikas vėl būti laimingai ( ko dabar primygtinai siekiu..) Galbūt aš kažkuo domiuosi, bet tai tik mano reikalas, visgi tai per daug konfidencialu,kad galėčiau pasakoti.. :)
Gyvenu neypatingai, kovoju su savo ydomis, lepinu save ,miegodama ilgai, mažai streso..;)
Ir vis niekaip nenustoju galvoti, apie žmogų, kuriam dar daug ką norėčiau pasakyti, na jei kada nors užsuksi čia, paskaitysi būtent šio puslapio galą, tu suprasi, kad būtent tose eilutėse norėjau pamatyti tavo šypseną, jausti tave šalia, ką padarysiu labai greit.. :) Nes visgi, mano mintyse tu per ilgai užsisėdėjai, kad tai netaptų realybe, o tu žinai,kaip man patinka žinoti, jog tu dabar šypsaisi.. :)
Mielieji, mažos smulkmenos, mažyčiai pliusai žmoguje,kur kas rečiau pastebimi, bet jie kur kas nuostabesni,nes tai ne visų matoma..:) 
Ir tik vien dėl jo buvimo mano mintyse,aš galiu jaustis stipresnė nei esu, galiu jaustis savimi..:)
Ir man tapo įmanoma, šypsotis dėl tų, kurie man svarbūs, linkiu to išmokti ir jums (:

impossible

Gerai pagalvojus supratau, kad kiekvienas žodis,kiekvienas padarytas veiksmas visada bus pastebėtas visų..:)Nesvarbu, koks tu žmogus esi iš tiesų,nesvarbu ką gyvenime esi padaręs, tik mažytės klaidos, netinkamas elgesys, o tave pastebės jau visi.. nesvarbu didmiestis, ar mažas miestelis..;) ir nesvarbu populiarus tu ar ne, apie tave šnekės ir šnekės, nes blogi darbai lieka įvertinti visų. Ei,žmonės, gal pradėkite imtis veiksmų? pilnas "Facebook" blizga demotyvacijų, pranešimų: " niekas neįvertina žmogaus,kai jis padaro gera, o kai bloga pradeda šnekėti visi ir kt.." Kam keltis šitą mėšlą į viešumą, jei tik pazyziat kaip sunku,kaip nekenčiat tokio poelgio, o darote visi visada tą patį. Norite geresnio gyvenimo, tai ir imkitės kažko, ko čia tas burnas aušinat, norit kažko pasiekit, norite taikos ir gerumo, tai ko šnekate?Pažįstate? Bendravote? Žinote? NE? Tai kokiu tikslu šnekate, apie tai ką išgirdote, apie tai kas ką pasakė, apie tai kas ką pagalvojo, ir vienas po kito ,vienas po kito padarote skandalus, tada žmogus būna niekinamas kitų. Tai taip, juk MES LIETUVIAI, visada atsiras tokių,kurie pasidžiaugs jūsų nebuvimu, jūsų nesėkme. :)Ar tie kurie skaitote mano blog'ą, ranką prie širdies pridėję, atsakysite sau, jaučiatės geriau šnekėdami? Kitaip sakant "stumdami" vienas ant kito? Neturite ko veikti? Susiraskite savo gyvenimus, savos veiklos, susiraskite apie ką kalbėti.Na taip taip, geriau sėdėt, patrinti suoliukus, gliaudyti saulėgrąžas ir kiekvieną žinomesnį ar mažiau žinomą apšnekėti, o pasiteisinimas toks: NEBUVO KĄ VEIKTI.Juokinat jaunimėlis, ko siekiat gyvenime?Nepatinka išvaizda,vidus, apranga,kalba, eisena, svoris,ūgis, ir viskas kas gali nepatikti žmoguje, prieik pasakyk į akis, o ne kaip koks idiotas šnekėk sau po nosimi savo draugams :)Ar bent vienas iš jūsų pagalvojate, kiek daug sukuriate problemų vien todėl, kad nieko nežinote, o aušinate savo liežuvius iš neturėjimo ką veikti, būkite originalūs ir susigalvokite įdomesnės veiklos:)Kada nors pažvelkite kitu kampu, į tą žmogų apie kurį šnekate, o galbūt geriau iš ties nutylėti, nes tu nežinai nieko visiškai nieko apie jį? O gal geriau paklausti,kodėl taip kiti mano,nei prisidėti prie tų,kurie taip kalba? :)Tai taip juk lengviau yra šnekėti,nei atrasti laiko parašyti žinutę tam žmogui, apie kurį kalba, ar kuris yra atstumtasis?Nuo savęs aš pasakiau daugeliui žmonių:"Tegul kalba, tegul pavydi, tegul sako ką nori, juk visą tai iš gero gyvenimo"Nebandysiu niekada įrodinėti daugumai, kam taip elgtis, gyvenimas geriausias gydytojas, geriausias pamokslininkas ir tik atitinkamos situacijos tuos žmonės pamokys, kad ne šis gyvenimo būdas yra geriausias, kad ne ši veikla yra tinkamiausia:)Ar taip sunku nutylėti, ar taip sunku suprasti, kad ne visi esame vienodi, bet visi lygūs:)Nes būtent dabar yra taip svarbu  žinoti, kad tave kažkas myli. Kad visada supras, atleis, nepasmerks. Kaip gera, kai gali būt savimi – neapsimetinėti, nesistengti atrodyti geresnei, nebijoti verkti... Kaip svarbu žinoti, kad tu kažkam esi reikalinga, kad esi brangiausias ir svarbiausias žmogus kažkieno gyvenime...Šis žinojimas lyg gurkšnis gyvybės, moteriško žavesio eleksyro, kuris daro tave laiminga.
Ir dabar supratau,kad labai svarbu atsirinkti ką sakyti ko ne, kaip elgtis,o kaip ne:) Nes visi lietuviai tokie, veidmainiai, bjauraus charakterio ir vienas kitam visko pavydintys žmonės:) 
Geriau šypsokimės vienas kitam, padėkime, ieškokime kompromiso visur, juk tik gerumas padeda eiti doru gyvenimo keliu,nejaugi niekada nesibaigs pavydas vienas kitam:) Manau yra kur kas svarbesnės ir kur kas vertingesnės veiklos, nei ši..;)
Žmonės, mes visi skirtingi,bet visi lygūs;) Kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią, netrukdykime jo eiti kitiems, nes kartais iš to per didelio norėjimo kištis į kitų gyvenimus, pamirštame susitvarkyti savuosius..:)
GYVENKITE KAIP GYVENĘ, prisiminkite, kiekvieną iš mūsų atėjus tam tikram laikui gyvenimas pamokys, taip kad nešvaistykite savo laiko tokiems niekams, vertinkite šalia esančius, o tie kas nuo jūsų atokiau, jie tik neryškus šešėlis, kuris nori užstoti vietą po saulę ,bet visgi juk jie tik šešėlis,kuris kada nors vis tiek pranyks:)
-G

Need your love :)

Ilgokai sėdėjau negalėdama niekaip prisiversti parašyti kažko čia, į elektroninį lapą, kurį skaitys ar skaito daug žmonių..:)
Bet susikaupė tiek daug,kad privalėjau kažką išpešti iš savęs ir parašyti nors mažumėlę to, ką laikiau savyje. :)
Kaip ir kiekvienas dabartinis žmogus džiaugiuosi pavasariu ,vėlyvu pavasariu, šiltais orais..:)
Tik dabar šiek tiek viskas kitaip, tikriausiai pirmas pavasaris kai esu viena, kai širdies neužkariavo nei vienas žmogus, nepaisant draugų ir artimųjų.. :) Sprendžiu problemas viena, kovoju viena, visko siekiu viena, na galėčiau pasakyti visai neblogai man pavyksta susidoroti, o galvojau,kad po kelių lūžių savo gyvenime nebegalėsiu atsistoti ant kojų ir žingsniuoti pirmyn kaip buvau įpratusi, kad ir kas įskaudintų aš atsistoju, pasitaisau savo klaidas ir žygiuoju pirmyn.. :)
Nors niekada negalėjau patikėti,kad kažkada aš tiesiog eisiu tomis vietomis viena, kai tuo tarpu prieš metus laiko ar mažiau tais takais ėjau su dideliu saugumu, stiprios rankos apkabindavo kai norėdavau.. Bet kiekvieno žmogaus išėjimas iš mano gyvenimo mane padaro kur kas stipresne, kur kas kitaip aš žiūriu į gyvenimą ir suprantu,kad vis dėlto reikia pasitikėti savimi ir tik savimi.. :) Mes nei vienas nesame garantuoti,kad šis žmogus liks su mumis dar šimtais dienų..
Ir vis kasdien suprantu,kad ir kaip bebūtų sunku gyvenime, sunku tuo tarpu ištverti viską, aš žinau, kad ateityje bus kur kas didesnių sunkumų nei esą dabar.. :)
Aš galiu šypsotis, galiu sakyti kaip gera būti vienai, bet viduje bus vis kažkas ne taip, žinosiu, kad pasitikėdama per daug kitais, aš tiek daug kartų palūžau ir tiek pat kartų mokiausi iš tos pačios klaidos, bet tik atėjus tam tikram laikui iš jos sugebėjau pasimokyti užtikrintai.. :)
Juk mes visi tokie:
šiek tiek pavargę, šiek tiek veidmainiai, šiek tiek egoistai, bet visi nuoširdžiai tikime, kad kada nors mes būsime laimingi :)
Nors tai tik mano gyvenimas, mano pasirinkimai, mano klaidos, mano pamokos, bet tikriausiai kasdien kuris nors iš šimto susiduria su ta problema, kaip sunku gyventi, kaip norisi dingti tuo metu iš pasaulio, nes atrodo JOG NIEKO NEBEGALI BŪTI BLOGIAU.. :)
Ir tik praėjus tam tikram laiko tarpsniui mes suprantame,jog viskas buvo tik emocijos ir netinkami žmonės netinkamoje situacijoje.. Ir tai mus padaro stipresniais, tikėjimas, ko niekada nebebus.. :)
Velniop pasiteisinimus,išmokime pripažinti,kad esame kalti.. (:
Galbūt dar yra žmonių, kurie kaip ir aš galime atleisti viską,bet niekada nepamiršime, kaip tada mus privertėte pasijausti :)
Tuo metu žmonės būna per daug kvaili, kad pripažintų tiesą.. :) Laikas parodo, kas iš tiesų stiprus, o kas tik žodžių kovotojas.. :)
Kaip ir minėjau aš nesistengiu būti geriausia, aš esu savimi, o tai ir yra geriausia.. :)
Ir kartais sunku rasti žodžių,kai turime tieeek daug pasakyti.. :)
Gyvenkite žmonės, juk gyvenime dar bus per daug didelių sunkumų,kad dabar nusiviltume savimi :))
Best wishes. xx

My kind of love

Rašiau čia taip senai.. Praėjo tikriausiai jau keli mėnesiai,kaip nedėsčiau savo minčių į šį blog'ą ;)
Susikaupė galvoje daug minčių, labai daug minčių.. Ir vis mąsčiau nuo ko pradėti..
Taigi, kelis mėnesius buvau sukaustyta savo viduje, sunku buvo suregzti sakinį protingesnį, pasakyti savo mintis, arba tiesiog išsilieti čia.. Buvo daugybė problemų, daugybė permainų, gyvenimo kaitų ir visko kas sunkiausia..
Kartais vis kyla klausimas kodėl man? Kodėl aš?
Aha.. Sunku dabar tiesiog sėdėti ir galvoti,kad viskas yra gerai, o iš ties kiekvieną vakarą aš liūdžiu, vis kažko bijau , nesuprantu kodėl..
Išlikau stipri, ta pati Goda kurią pažįsta ARTIMIEJI.. Išlikau užsispyrusi ir principinga.. Bet dabar sudužo labai daug svajonių.. Labai sunku rašyti čia, sunku dėstyti mintis, užsidariau savyje.. Nebesinori viešinti visko taip kaip seniau..
Sudužo mano viltis būti kažkuom kitu.. 
Bet save raminu šiais žodžiais: nes taip turėjo būti..:)
Nors dabar turiu tai, apie ką kiti gali tik pasvajoti, bet vis su manimi yra kažkas ne taip..vis suklumpu vis atsistoju,vis klumpu ir atsistoju..
Vis nerandu sau vietos, vis griūna ir vėl gražu griūna ir vėl gražu..
Ir kartais atrodo, jog nieko nebegali pakeisti.. Nei liūdnos dainos, nei ašaros nebepasako,kaip sunku yra viduje..
Atrodo stipresniu būti ir nebegalėtum, bet vis atsiranda tokių,kurie sugeba padaryti tave silpniausiu..
Dėl vieno ,dėl ko negalėčiau nustoti kovoti yra tas,kurį turiu šalia..
Ir tos kalbos, pykčiai, skausmas, ašaros, laukimas, žudė tąkart.. Bet aš žinojau kad tai ne pabaiga.. Nors buvo sunku tikėjau kitais, bet pradėjau suprasti, juk aš ne su kitais žmonėmis gyvenau, o su juo..:) Ir pradėjau tikėti širdimi, ką sako jis.. Kaip jis reaguoja į tą atsiskyrimą... Ir atrodo lyg kažkas, kažkas nušvietė protą , širdį, lyg vidinis balsas man pasakė: Goda, patikėk tuom.. Tai nuoširdu..
Klystame visi, iš to ir mokomės.. Žmonės neteiskite tų,apie kuriuos žinote iš šalutinių asmenų.. Neteiskite tų, kurie nugyveno sunkesnį gyvenimą, nei jūs.. Pažinkite, protu, o tada širdimi.. Įsimylėti žmogų, apkabinti jį, būti šalia, turėti daug galimybių susitikti yra tai, apie ką kiti gali tik pasvajoti..
Nejaugi ranka prie širdies pridėję , leistumėte svajonei likti neišsipildžiusiai? Nejaugi, leistumėte save skaudinti, nei būti laimingam..?
Mes visi klystame, bet iš to ir susideda gyvenimas, jis mus išmoko pasirinkti geriausius..
Kentėti nebuvo mėgstamiausias mano hobis, todėl pasirinkau gyvenimą tokį, dėl kurio aš nesigailiu. :)
Ir mano gyvenimo teisėjas esu aš, neteiskite manęs dėl to ko nebuvo.:)
PAŽINKITE MANE, o nešnekėkite. :)
Galiu padėkoti tiems,kurie buvo šalia kai man buvo sunkiausios dienos.. :) Jie to nusipelnė, jei galėčiau jiems paminklą ir pastatyčiau.. :) Nes jų nedaug, tikrų draugų retai kada bebus ir yra :)
Mėgaukitės kol esate svajotojai, tik ne per daug, kad svajonės neliktų neišsipildžiusiomis:)))
xoxo
 

Tikslai, svajonės, siekiai

Kartais nebūtina rašyti tik todėl jog kažką mėginti pasakyti protingo..:)


Mano gyvenimo tikslai ko aš siekiu, gerai baigti mokyklą, turėti didelį ratą artimų žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti..:) Siekti kuo geresnės ateities, tiek profesijos, tiek meilės reikalais, galų gale ir gerovės reikalais..:)
Siekiu dar vieno, būtent dabar ,kad nereikėtų ieškotis kito mylimo žmogaus kada nors, nes dabar jaučiuosi toookia laiminga...:)

Apie svajones kalbant, dabar tokios vienintelės vienos kaip ir nėra, bet yra daug mažyčių..;)
Galiu išduoti keletą.. Tai jog ateityje noriu dar geriau rašyti tekstus, toks mažas mažas troškimas kada nors išleisti knygą, kurią mėginsiu iki šių mokslo metų užpildyti..:) jau  ganėtinai daug užpildžiau..:) Dar viena svajonė, įrašyti na galbūt savo dainą muzikos studijoje...:) Nes dainuoju jau tieeek ilgai...:) Niekada tikriausiai to daryti nenustosiu.. Nei duše, nei mokykloje, nei namie, nei svečiuose aš to daryti nenustojau ir nenustosiu..:))
Dar mažytė svajonė, kada nors atrasti savo super didelį talentą,labiau pažinti save, o ką dabar kalbėti, jog atrodo kiti mane geriau pažįsta, nors nė velnio jie negalėtų, nes dar pati per savo gyvenimo metus nepažinau...:)
Buvo man pateiktas anoniminis klausimas, kaip aš jų siekių, na turiu omenyje svajonių..:)
Žinote mielieji, svajonės yra,toks dalykas, galbūt jausmas, kad pagalvojus ir įrodžius sau,kad tu gali tai gauti pradedi tikėti, kad tu esi vertas tų svajonių, o jei nesisekė šis būdas, tada kiekvienas sau ryte atsibudę kartokite, kad viskas ką pasvajojote yra verta tam ir išsipildyti..:)
Turėtų suveikti, nes pradėjus to siekti, norėti, savaime mes pradedame ir veikti, imtis kažko, kad tai gautume...:)
Svajonės lyg užslėptas žodis, kuris lyg stebuklas, nori būti pasiekiamas..:)
Visko aš siekiu, ką išvardinau dabar..:)
Aš nenustojau dar rašyti, nes turiu vilties,kad kada nors aš tai užbaigsiu ir viską ką parašiau sudėliosiu pagal tam tikrus puslapius...:) Nes dabar viskas padrikai..;)
Dainuoti irgi dainuoju, kasdien vis svajoju, kad kokį nors rytą atsibudus aš pasitikėsiu savimi taip, kad galėsiu įrašyti savo dainą.. :)
Tik vieno niekaip neįstengiu, atrasti pati save, savo patį didžiausią talentą.. taip sunku...:) Bet aš tikiu, vilties irgi turiu...:)

Dažnai ieškau savęs, dabar lankau šokius, man tai patinka, nes ir figūra tvarkosi, smagu atsipalaiduoti, viskas atrodo gerai...:))) Ir dabar avangardą lankau siuvame sukneles pasirodymamas, dainavimą lankau taip pat, bet rašyti niekada niekur nesimokiau, lietuvių visada sekėsi gerai, niekada nereikėjo sėdėti prie rašinių, niekada nereikėjo mokintis jos, užtekdavo tik paskaityti, o viskas prasidėjo nuo to , jog pradėjau vesti citatų sąsiuvinį, žiūrėti pamokančius filmus, susikaupė tiek daug minčių,kad neturėjau kur jų išlieti, tada pradėjau rašyti dienoraštį..Kasmet turėjau vis naują.. Niekada neužbaigdavau, galiausiai išmesdavau laukan...

Ir nesenai pradėjau rašyti į knygą..2012-02-05 buvo pirmas mano lapas..:)

Tada blog'as į kurį dabar rašau...:) Kurį jau skaitė 2416 žmonių.. radau galbūt save rašydama, bet tuom dar neįsitikinau... Galbūt koks nors protingas žmogus,man tai galės pasakyti...:):):):) Pati save įtikinau rašyti, net mama nesenai sužinojo,kad tuom užsiimu.. užrašus kuriuos turiu knygoje skaitė ..na skaitė tik keletas žmonių, galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti...:)

Kada nors... kada nors.. aš pasieksiu savo..

AŠ TUOM TIKIU !

SVAJOKITE. SIEKITE. KOVOKITE. VILKITĖS. BET NIEKADA NIEKADA NEPASIDUOKITE.

BEST WISHES. -G.

6/12 METŲ, VELTUI?

Neminėsiu vardų, neminėsiu žodžių ,kurie "pamoko"  . Rašysiu tiems, kurie supranta, tiems kurie atviri su manimi:)



Ar bent vienas per savo nugyventą amžių paklausėte savęs, kiek kartų su draugais, draugu, drauge, buvau dėl to,kad noriu, o ne dėl to kad neturiu ką veikti? Kiek kartų aš parašiau draugams, draugei, draugui,  dėl to kad pasiilgau, o ne dėl to kad man kažko reikia? Kiek kartų apkabinome draugus, draugę, draugą, už tai, kad mylime, o ne už tai jog reikia pasirodyti mieliausia būtybe? Kiek kartų mes tiesiog paskyrėme laiko brangiausiems žmonėms, ne tada kai baigiame juos prarasti, o tada kai patys žinome, jog jie yra BRANGIAUSI?:))

Galėčiau atsakyti už jus, pati už save.  Labai retai,kada apie tai mes susimąstome.. Labai retai mes kažką padarome dėl kitų, mes visada darome viską dėl savęs, dėl naudos sau..
Ir čia nebuvo pamokslas, nes ir man išpuola tokios situacijos,kuriose privalau pasielgti taip kaip man bus geriau... Nes dabar pagal šiuometinę logiką, niekam neberūpi, kiti. :) Galima juk sakyti, rūpi man draugai,vaikinas,mergina, bet žinome kad tai tik apgauname patys save.
Kartais tardami žodžius, brangius žodžius, mes nežinome , ar mes tai jaučiame. Vieni iš dažniausiai kartojamų žodžių kurių reikšmės nežinome, arba jausmo yra "Aš myliu tave"
Na ir kartokit sau, kitiems, tol tuos žodžius, kol patys pradėsite tuom patikėti..;)
Atsiprašinėkite vieni kitų, kol kas nors pasakys jau užtenka..:)
Ir jūs pamatysite kaip tai užknisa, kaip viskas sunku..:)
Nes mes per greit skubame pasakyti nekartojamas frazes, žmonėms, kurie galbūt nėra verti to.
Galbūt ne visi, bet yra keletas tai tikrai, tokių, kurie tiesiog nori ir pasako žmonėms po ilgo laiko jų pažinimo, po ilgo laiko, kai jau yra kartu.. nes tik po to kai pažįsti žmogų gali jam pasakyti kažką svarbaus,kažką tokio, kas nekartojama pirmą kartą pasakius... Išgirdai ar ne, bet svarbu viduje tu jauti tą patį...:)
O kiek daug yra žmonių, kurie sako pirmą kartą susitikus MYLIU TAVE ,DRAUGE, MEILE, MERGINA, VAIKINE...
Dieve, jūs ką juokaujate, per kelias valandas pamilti????
Tai taip žemiška..


********
Patariu jums, kuriems įdomios mano mintys...
vertinkite tai,ką turite. Branginkite. Mylėkite. Stebinkite. Džiuginkite. Girkite. Supraskite. O svarbiausia atleiskite. Atleiskite brangiems brangiems žmonėms,kai jie netyčiomis išsilieja ant jūsų Darykite gerą čia ir dabar. Kol dar yra laiko. Kol dar tas žmogus šalia jūsų.

I would die for you,but forgive it

Aš prisimenu tą jausmą, kai kasdien šypsojausi lyg maža mergaitė, nežinodama daug gyvenimo pamokų, situacijų,klaidų.. Kai susitikusi su patinkančiu žmogumi, sėdi kur nors, saulės kaitinamoje vietoje, šnekiesi ir tiesiog jauti jog viduje taip gera, ne visi gali tai jausti, nes ne visi, nei vienas gal galėčiau taip pasakyti, nėra toks KAIP AŠ, nei vienas. Panašūs esame visi, bet vienodų nėra. Ir būdama kartu su juo, buvo gera, šypsotis buvo mėgstamiausia mano veikla, padaryti laimingus kitus, taip pat. Nes tokia buvau ir aš,anuomet. Kovoti dėl jo, buvo būtinybė. Bet kam nors manęs paklausus: Ar buvo iš to nauda? Ar kažką pasiekei?
aš atsakysiu plačiai:
Nauda, šiokia tokia, aš turėjau jį, pilną, stebuklingą, mažai pažįstamą vaikiną savo rankose, tada jį vadinau IDEALU, TOBULYBE.
Tada aš jam šypsojausi, už nieką, aš dėl jo dariau viską, darau ir dabar.Anuomet,kai jis dar buvo mažai pažįstamas žmogus, jis galėjo mūsų santykius vadinti stebuklingais, kitokiais nei kiti turi. Tada jis galėjo šypsotis man taip gražiai,kaip niekas to padaryti negalėtų.Praėjo savaitė, dvi , trys, na ir prasidėjo, pirmieji  nesusipratimai,pavydo scenos, pykčiai, nesutapimai, tada pamatyt pradėjome vienas kito minusus, po dar ilgesnio laiko pyktis tapo būtinybė kasdienybėje,nes jis NEGALI NESIPYKTI SU MANIMI.
Jaučiausi stipri,užsispyrusi tada,kai aš jį pasiekiau, bet dabar ,būtent šiandien nuleidau rankas.
Pykstamės nesipykdami,bet jam gali to sakyti nesakiusi.
Žodžiai,kai žmogus yra svarbus Tau,tik tada: Aš būsiu su Tavimi amžinai,lieka tik žodžiais, nes abejingumas, kasdieninis abejingumas,kuris didėja santykiuose virsta didesniu už vos vos rusenama meilę. Nežinau ar galėčiau pavadinti tai dabar "MEILE" ..
Jo žodžiuose tiek abejingumo, tiek pykčio, tiek aukštumos, viršaus, tiek sąlygų, bet gerumo, šilumos, galbūt mylimam žmogui nebėra jau senai..tiesiog jis taip greit išnyko...
Aš sustojau, įkvėpiau,radau jį, pati sau pasakiau:
Jis bus man paskutinis sutiktas gyvenime vaikinas, nes jis KITOKS NEI KITI.
Taip dabar jis blogąja prasme kitoks. Piktas, nepatenkintas, irzlus, nemylintis, neduodantis šilumos,kerštaujantis, nepastovus, svarbiausia abejingas man, mano žodžiams,mano jausmams, mano meilei.:)
Merginos, ar jūs tą patį patyrėte kada? Juk vaikinai tokie.. Ne visi ir ne visada, bet būna būtent tokie,kokie yra dabar, kaip gaila..
Išsakiau savo nuomonę, tikėjausi bent trupučio trupučio supratimo,žmogiškumo...
Tariau jam, ar jei pasakyčiau,jog jei aš išeisiu iš tavo gyvenimo, išeisiu taip jog niekada niekada nebegrįšiu. Tai sunku, bet viskas ištveriama.. ar tau suspaustų širdelę.. Ir tyla...nežmoniška tyla, jokio atsako.. Ar kada nors, nors vienas žmogus jautėsi taip pažemintas kaip aš? Visiems gyriausi,jog turiu rožėmis nuklotą gyvenimą, JĮ, gyriau visiems, visiems sakiau,koks jis man svarbus žmogus,o mažieji gyventojai,štai ir atsuko nugarą. ABEJINGUMAS,jau nugalėjo jį...:)
Aš turėjau,norėjau būti visada ištikima tik jam, galvoti apie jį visą likusį gyvenimą, sukurti ateities planus,pasenti su juo, mirti kartu su juo, būti visada su juo, bet jis man to neleido. Dabar aš sakau viską, kaip yra iš tiesų, iš šono atrodo visiems gražu,visos poros, visi kuriami video, nuotraukos.. Bet koks skaudus,kelias, koks subraižytas vidus, yra meilės...:) Ir niekas to nesupranta,kol nepatiria, arba sako kaip smagu matyti juos kartu,o kad man taip,pavydžiu. Žmonės, tokie individai,kurie gali turėti daug kaukių,užsidėti nesvarbu kokią, bet svarbu,kad tuo metu jam bus geriau.
Aš tikrai kovojau. Likau neįvertinta.
Aš tikrai sakiau,kad myliu. Jis nustojo.
Aš norėjau būti amžinai kartu.Veiksmai virto žodžiais.
Aš nebuvau abejinga.Jis tapo.
Aš naktimis nemiegojau. Neįvertino.
Aš liejau ašaras, lieju ir dabar. Jis tiesiog buvo šiuolaikiniu.
Aš šypsojausi. Jis nesureikšmino.
Aš padariau jį laimingu. Toks nebėra.
Aš siekiau. Jis paleido.
Aš stengiausi.Jis neleido.
Aš pažadėjau. Jis netikėjo.
Aš tiesiog norėjau,kad viskas būtų gerai. Jis NIEKADA to nesuprato.
Liūdna. Per daug? Praeis.
Aš užsibrėžiau tikslą, kurį jis sustabdė.
Taip nežmogiška,sakyti žmogui, ar suspaus širdį,jei mylimoji išeis? Bet atsakymas: tuščia.
Taip nežmogiška,sakyti,žmogui, ar supranti kas tu man esi?
Bet atsakymas: tuščia.nežino. (tik apsimeta)
Kodėl būtent man taip nesiseka? Kodėl būtent aš pakliuvau į nelaimingųjų sąrašą.. Atsakymo tikriausiai nesulauksiu,nes visada tokia liksiu. Tokia,vieniša,tuščia. Nes niekas negali mano vidaus pripildyti, niekas negali būti kartu. Nes aš kitokia. Kitokia, nes būtent galiu pasakyti tai rašydama.
Lengviau išeiti, ieškoti,keliauti, sustoti, pamesti ir vėl viską daryti iš naujo. 
Laikas būtent čia ir sustojo. Būtent 2013 metais tapau kitokia. Būtent dabar jaučiuosi dar tuštesnė. Išėjome į skirtingas puses. Ir net nemėgino padaryti,kitaip. Nes niekada nebuvo tokio ryžto,užsispyrimo ir siekio. Nebuvo baimės prarasti vertybę- žmogų.
Nes žino,nes pasitiki,kad gali būti geriau.
Tikiuosi taip ir bus.
Jis yra baimė. Bijo savęs. Bijo užsispirti. Bijo kovoti. Bijo daryti, kažką sudėtingiau. 
Tai aišku,juk lengviau pasirinkti, lengvą kelią, kuriuo keliausi, o po kurio laiko tik mintyse,negarsiai pasakysi sau, susimoviau. 
Bet jau tada bus etiketė: "ATMESTA"
Niekam nerūpi ateitis,šiek tiek tolimesnė. 
O verta susimąstyti.
Gyvenkit,žmonės:)
Tik praradęs supranti. Bet gal geriau nepraraskime vertų dėl prieinamų.:)
-G.