Aš prisimenu tą jausmą, kai kasdien šypsojausi lyg maža mergaitė, nežinodama daug gyvenimo pamokų, situacijų,klaidų.. Kai susitikusi su patinkančiu žmogumi, sėdi kur nors, saulės kaitinamoje vietoje, šnekiesi ir tiesiog jauti jog viduje taip gera, ne visi gali tai jausti, nes ne visi, nei vienas gal galėčiau taip pasakyti, nėra toks KAIP AŠ, nei vienas. Panašūs esame visi, bet vienodų nėra. Ir būdama kartu su juo, buvo gera, šypsotis buvo mėgstamiausia mano veikla, padaryti laimingus kitus, taip pat. Nes tokia buvau ir aš,anuomet. Kovoti dėl jo, buvo būtinybė. Bet kam nors manęs paklausus: Ar buvo iš to nauda? Ar kažką pasiekei?
aš atsakysiu plačiai:
Nauda, šiokia tokia, aš turėjau jį, pilną, stebuklingą, mažai pažįstamą vaikiną savo rankose, tada jį vadinau IDEALU, TOBULYBE.
Tada aš jam šypsojausi, už nieką, aš dėl jo dariau viską, darau ir dabar.Anuomet,kai jis dar buvo mažai pažįstamas žmogus, jis galėjo mūsų santykius vadinti stebuklingais, kitokiais nei kiti turi. Tada jis galėjo šypsotis man taip gražiai,kaip niekas to padaryti negalėtų.Praėjo savaitė, dvi , trys, na ir prasidėjo, pirmieji nesusipratimai,pavydo scenos, pykčiai, nesutapimai, tada pamatyt pradėjome vienas kito minusus, po dar ilgesnio laiko pyktis tapo būtinybė kasdienybėje,nes jis NEGALI NESIPYKTI SU MANIMI.
Jaučiausi stipri,užsispyrusi tada,kai aš jį pasiekiau, bet dabar ,būtent šiandien nuleidau rankas.
Pykstamės nesipykdami,bet jam gali to sakyti nesakiusi.
Žodžiai,kai žmogus yra svarbus Tau,tik tada: Aš būsiu su Tavimi amžinai,lieka tik žodžiais, nes abejingumas, kasdieninis abejingumas,kuris didėja santykiuose virsta didesniu už vos vos rusenama meilę. Nežinau ar galėčiau pavadinti tai dabar "MEILE" ..
Jo žodžiuose tiek abejingumo, tiek pykčio, tiek aukštumos, viršaus, tiek sąlygų, bet gerumo, šilumos, galbūt mylimam žmogui nebėra jau senai..tiesiog jis taip greit išnyko...
Aš sustojau, įkvėpiau,radau jį, pati sau pasakiau:
Jis bus man paskutinis sutiktas gyvenime vaikinas, nes jis KITOKS NEI KITI.
Taip dabar jis blogąja prasme kitoks. Piktas, nepatenkintas, irzlus, nemylintis, neduodantis šilumos,kerštaujantis, nepastovus, svarbiausia abejingas man, mano žodžiams,mano jausmams, mano meilei.:)
Merginos, ar jūs tą patį patyrėte kada? Juk vaikinai tokie.. Ne visi ir ne visada, bet būna būtent tokie,kokie yra dabar, kaip gaila..
Išsakiau savo nuomonę, tikėjausi bent trupučio trupučio supratimo,žmogiškumo...
Tariau jam, ar jei pasakyčiau,jog jei aš išeisiu iš tavo gyvenimo, išeisiu taip jog niekada niekada nebegrįšiu. Tai sunku, bet viskas ištveriama.. ar tau suspaustų širdelę.. Ir tyla...nežmoniška tyla, jokio atsako.. Ar kada nors, nors vienas žmogus jautėsi taip pažemintas kaip aš? Visiems gyriausi,jog turiu rožėmis nuklotą gyvenimą, JĮ, gyriau visiems, visiems sakiau,koks jis man svarbus žmogus,o mažieji gyventojai,štai ir atsuko nugarą. ABEJINGUMAS,jau nugalėjo jį...:)
Aš turėjau,norėjau būti visada ištikima tik jam, galvoti apie jį visą likusį gyvenimą, sukurti ateities planus,pasenti su juo, mirti kartu su juo, būti visada su juo, bet jis man to neleido. Dabar aš sakau viską, kaip yra iš tiesų, iš šono atrodo visiems gražu,visos poros, visi kuriami video, nuotraukos.. Bet koks skaudus,kelias, koks subraižytas vidus, yra meilės...:) Ir niekas to nesupranta,kol nepatiria, arba sako kaip smagu matyti juos kartu,o kad man taip,pavydžiu. Žmonės, tokie individai,kurie gali turėti daug kaukių,užsidėti nesvarbu kokią, bet svarbu,kad tuo metu jam bus geriau.
Aš tikrai kovojau. Likau neįvertinta.
Aš tikrai sakiau,kad myliu. Jis nustojo.
Aš norėjau būti amžinai kartu.Veiksmai virto žodžiais.
Aš nebuvau abejinga.Jis tapo.
Aš naktimis nemiegojau. Neįvertino.
Aš liejau ašaras, lieju ir dabar. Jis tiesiog buvo šiuolaikiniu.
Aš šypsojausi. Jis nesureikšmino.
Aš padariau jį laimingu. Toks nebėra.
Aš siekiau. Jis paleido.
Aš stengiausi.Jis neleido.
Aš pažadėjau. Jis netikėjo.
Aš tiesiog norėjau,kad viskas būtų gerai. Jis NIEKADA to nesuprato.
Liūdna. Per daug? Praeis.
Aš užsibrėžiau tikslą, kurį jis sustabdė.
Taip nežmogiška,sakyti žmogui, ar suspaus širdį,jei mylimoji išeis? Bet atsakymas: tuščia.
Taip nežmogiška,sakyti,žmogui, ar supranti kas tu man esi?
Bet atsakymas: tuščia.nežino. (tik apsimeta)
Kodėl būtent man taip nesiseka? Kodėl būtent aš pakliuvau į nelaimingųjų sąrašą.. Atsakymo tikriausiai nesulauksiu,nes visada tokia liksiu. Tokia,vieniša,tuščia. Nes niekas negali mano vidaus pripildyti, niekas negali būti kartu. Nes aš kitokia. Kitokia, nes būtent galiu pasakyti tai rašydama.
Lengviau išeiti, ieškoti,keliauti, sustoti, pamesti ir vėl viską daryti iš naujo.
Laikas būtent čia ir sustojo. Būtent 2013 metais tapau kitokia. Būtent dabar jaučiuosi dar tuštesnė. Išėjome į skirtingas puses. Ir net nemėgino padaryti,kitaip. Nes niekada nebuvo tokio ryžto,užsispyrimo ir siekio. Nebuvo baimės prarasti vertybę- žmogų.
Nes žino,nes pasitiki,kad gali būti geriau.
Tikiuosi taip ir bus.
Jis yra baimė. Bijo savęs. Bijo užsispirti. Bijo kovoti. Bijo daryti, kažką sudėtingiau.
Tai aišku,juk lengviau pasirinkti, lengvą kelią, kuriuo keliausi, o po kurio laiko tik mintyse,negarsiai pasakysi sau, susimoviau.
Bet jau tada bus etiketė: "ATMESTA"
Niekam nerūpi ateitis,šiek tiek tolimesnė.
O verta susimąstyti.
Gyvenkit,žmonės:)
Tik praradęs supranti. Bet gal geriau nepraraskime vertų dėl prieinamų.:)
-G.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą