Jeigu gebėtume aiškiai suvokti, jog kiekvieno žmogaus kūnas sensta, plinka, raukšlėjasi-žodžiu,kinta- gal daugiau dėtume pastangų siekdami pažinti jo charakterį, suprastume,kad gyvename su "vidiniu" žmogumi. Esu tikra, "gerą turinį" daug lengviau gražiai apipavidalinti nei "gerą formą" pripildyti prasmingo turinio. Tikrai nebandau supriešinti žmogaus išorinio ir vidinio grožio, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad šie dalykai toli gražu ne visada susiję. Aiškiai tai žinodami, sumažinę savo iliuzijų ir perdėtų lūkesčių kiekį, mažiau turėsime galimybių nusivilti žmonėmis ir savo pačių pasirinkimu. Mes renkamės patys: gyventi lengvai ir patogiai ar gyventi prasmingai.

Labai aiškus kontekstas.

Kai atverti baltą popieriaus lapą prasideda kaip ir savaiminis ritualas: pirmiausia užsimerki ir pradedi dėlioti visus prisiminimus į jiems skirtas dėžutes, jautiesi atitolęs nuo kasdieninio gyvenimo, bėgi į slapčiausią vietą, vien dėl to, kad pabėgtum nuo visų, tuo pačiu ir nuo savęs, o tada kai įsijauti į šį procesą, pirštai tiesiog bėgioja po klaviatūrą ir pradedi...Pradedi jausti viską, ką sugebi aprašyti žodžiais.

Dažnai mintimis nukeliaujame į praeitį, galvojame, kad galėjome daug ką pakeisti: įvykius, žmones, aplinką, užsiėmimus, save patį. Bet vietoj galvojimo ką galėjome padaryti, pagalvokime ką GALĖTUME padaryti dabar. Anot sėdėję ir mąstę, kokie kadaise mes buvome kvaili ir nesupratome visiškai paprastų gyvenimo iššūkių, suimkime save į rankas ir užduokime sau klausimą: O ar dabar siunčiamas pamokas mes priimame ir išmokstame? Ar vis dėlto bėgame..? Neretai žmonės pajautę problemų pliūpsnį pradeda bėgti, bet kaip sakoma, jei žinai, jog tave užklups audra, nebėk, nes klius vis tiek. Mes neturėtume mokyti žmones naujovių, jie patys to išmoks, geriau padėkime žmonėmis suprasti gyvenimo siunčiamas pamokas. Ne tik aš viena praeityje klydau, manau daug bendraminčių sulaukčiau, bet iš viso to išėjo puikus rezultatas: suvokimas, kad pamokos siunčiamos ne be prasmės. Kiekvienas žmogaus išėjimas, kiekvienas nuosmukis, pakilimas yra tavo kelio pradžia. Jei tu netikėsi savimi, tai kas tikės tuo, ką tu darai? Jei nesijauti pakankamai stiprus, nemesk visko į pakraštį, kovok dėl to, galbūt sunkiai ėjai šiuo keliu, tad kelios kliūtys nesutrukdys. Jei kada nors jauteisi vienišas, būk su savimi, atrask savo gyvenimo oazę, nebėk nuo tuštumos, ateis diena, kai jos pats ieškosi. Jei kada jauteisi silpniausiu žmogumi pasaulyje, leisk tai suprasti pačiam, tada išmoksi save kontroliuoti. Jei kada atsibudęs ryte jauteisi visiškai niekam nereikalingas, prisimink kas tavęs visada laukia sugrįžtančio. Ir jei kada nors gyvenime save nuvertinai per daug, kad teko lieti ašaras- sustok. Gyvenimas nesibaigia kai žmogus išeina, nesibaigia net tada, kai turi daug darbo,o jautiesi pavargęs, nesibaigia net tada, kai draugai tave palieka, ir nesibaigia tada, kai atsikėlęs jauti galvos skausmą, matai aplink tik tuštumą, ir dar galvoje girdi ta baisią žinią: tavęs niekas nelaukia. Tu esi visapusiškai stiprus žmogus, kovotojas iš prigimties, žinantis daug, bet dažnai  užmirštantis ugdyti save. Negalima pasiduoti neigiamumui, kad ir kaip kartais atrodo neįmanoma. Kiekviena diena priklauso nuo mūsų pačių. Mes galime liūdėti ir galvoti apie nesibaigiančias problemas, bet kita vertus, mes galime kiekvienoje dienoje rasti gerų dalykų ir visiškai pamiršti problemas. Juk pasibaigus vienoms, visada atsiranda kitos, mes negalime jų išvengti, būtent tokiu būdu mes MOKOMĖS.