WHAT I AM?

Ir sėdėjau ilgai ilgai ir žiūrėjau ir verkiantį dangų..
Laikas eina taip tyliai ir taip greitai..
Vieni ateina kiti išeina, lyg užburtas gyvenimo ratas,bet vis dėlto tu lieki vienas vienintelis.
Kai prieš kelis mėnesius manęs paklausė: Ką bendro turi  visi mano gyvenime sutikti vaikinai ,aš atsakiau: mane. Ir tik tada kiek laiko veltui sugaišau ieškodama tinkamo žmogaus-vaikinai keitėsi,o aš ne. Bet tada pradėjau galvoti iš naujo, vaikinams jau laikas nustoti elgtis taip, tarsi merginos turėtų juos prižiūrėti kaip mažus vaikus.  Kai visi dingo, kai atsibodo sakytos mano pastabos supratau, jog nebeturiu ko prarasti, gavau viską. Kai lioviausi būti tuo, kuo buvau, atradau save. Kai pažinau pažeminimą ir vis dėlto ėjau pirmyn, supratau, kad galiu laisvai pasirinkti savo likimą.
Nors esu visiškai viena, tik kelių ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamų draugų apsuptyje aš žinau, jog galiu būti stipri.  Galbūt niekada nebegrįš tie, kurie išėjo iš mano gyvenimo, galbūt daugiau niekada negalėsiu tapti ryškesniu šešėliu nei esu, galbūt niekada daugiau nebegalėsiu būti laiminga,  niekada daugiau nebebūsiu šešiolikos, bet gal kada nors, aš pasakysiu pačius brangiausius žodžius prieš visą auditoriją tiems, kurie buvo visada šalia: kai lyja, kai beprotiškai karšta, kai verkiau ir kaip šypsojausi, kai mane sumaišė su žeme ir kai išaukštino tarsi Dievą, aš žinau, tie keli brangiausieji, BUVO  ir YRA. :)
Atrodo sugrius tavo nemažai pastatytas gyvenimo pamatas, vien todėl, jog išeina tie, kurie sakė liks amžinai. Tai dar vienas įrodymas, jog niekada netikėk netgi tais, kurie sako esą geriausi jūsų draugai. :) Juk dabar galingiausias ir skaudžiausias dalykas yra žodis.Tai pati didžiausia galia. 
Kas vadinama stiprumu, kai tu turi svarbiausią dalyką gyvenime ir tu jo nepasisavini, tai išties lyg dviprasmybė, ar tai vertinsime pagal materialumą ar vertybes, žmogiškąsias.
Na aš esu kaip dauguma žmonių, noriu pasaulį matyti tokį ,koks būtų jis palankus man, o ne tokį koks jis yra iš tiesų. Galbūt todėl tikiuosi iš tų žmonių, kurie palieka vieną mane per daug, nepagalvodama kaip yra iš tiesų. 
Kartais noriu kažką labai labai pamilti, atiduoti  visus šilčiausius žodžius tam, kuris to vertas. Kaip sakoma: Mylima ,nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.
Ir nesvarbu, jog dar neatsirado to žmogaus, kurį galėčiau mylėti, bet kaip sakau sau, pasakysiu ir visiems: Jeigu tu pakankamai stiprus, nesigėdyk apsimesti silpnu. :)
Galbūt aš kitiems esu tai, kas pagal juos aš turėčiau būti, bet tik aš žinau ir tik tas žmogus žinos, kokia esu iš tikrųjų aš, kai jam pasakysiu tris svarbiausius ,reikšmingiausius žodžius mano gyvenime : Aš Myliu Tave. Nes tik "Aš tau atleidžiu" galiu pasakyti tik tam, kuriam pasakysiu "Aš tave myliu." Atrodo laimė kartais pasirodo visai arti nei yra iš tikrųjų, bet kartais ji pabėga taip greitai, net nespėjus pasijusti iš ties laimingai :)
Mes visi, nesvarbu kokie bebūtume, turime jausmus ir jei tie KURIE mums yra svarbūs leistų juos parodyti, ir jei jiems mes rūpėtume tiek pat kiek JIE mums, pasaulyje vyrautų taika. ;)
Jeigu kiekvienas pradėtume nuo savęs, jei kiekvienas bent dalelę nuo savęs įdėtume į tai, kas padarytų mus visus laimingas, neabejoju, kad šypsenotų veidų atsirastų kur kas daugiau, nei suniurusių. :)
Nesvarbu kokie viduje jausmai yra pas mane, išgyvensiu. Juk kaip ir sakiau, laikas eina taip tyliai ir taip greitai.. :)
Kartais per didelis liūdesys priverčia susimąstyti, kur klydau, o kur buvo nesąžininga. :) Visą tai daro stipresne, kovojau viena dėl visų BRANGIAUSIŲ žmonių gyvenime, nusipelniau būti laiminga. Ir vis dar to laukiu taip ILGAI :)
Bet vienas didžiausių troškimų pažinti kažką iki galo, juk tai reiškia, kad taip mes pažinsime ir patys save. 
Vis dar nenukabinau nosies, kad ir kaip kartais būna sunku matyti tuos, kurie kažkada buvo tokie svarbūs, aš žinau, tai tik sena istorija su prisiminimais.
Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliuoji! Amžinai ir visados! 
Atsiprašau tų, kuriuos priverčiau jaustis taip ,kaip jie nenorėjo.

"WHAT CAN BE BETTER"

Kelias savaites galvojau, nuo ko pradėti, ką parašyti į šį lapą..

Ką parašyti,kad sudominčiau,ar tiesiog,kad priversčiau susimąstyti..

Ar galite pagalvoti, ką jūs gyvenime turite gražaus?

Ar sau kasdien atsakote, jog jūs esate laimingi? Abejoju..

Mes skundžiamės, jog mus kažkas paliko, kažkas neberašo, kažkam mūsų nebereikia, gavome blogą pažymį ir dar begalė laikinų dalykų, kurie visada užgyja.. :)

Ar nors kartą pagalvojote,kad galite vaikščioti abiem kojom, kad galite kažką mylėti, kad turite ką valgyti, kad turite abu tėvelius, kad esate sveiki, kad jus kažkas myli...? Ar pasakėte, ačiū,kai visiškai to nesitikėjo tas žmogus, ar apkabinote tada, kai kažkas labai labai verkė, ar paskambinote naktį kažkam ir pasakėte kaip pasiilgote, ar mamai ir tėčiui sakote, kaip smagu juos matyti, kaip juos mylite.. Ar pagalvojate,kad niekas nėra amžina ir niekada mes nežinome kas nutiks- RYTOJ.. Negyvenkime šia minute, tai mus padaro per dideliais optimistais į viską..:)

Šiandienos būseną labai gerai atspindi šie žodžiai:

"Mes gyvename labai keistame pasaulyje. Čia žodžiai turi savo kainą, bet jau seniai prarado savo vertę. Melas čia vadinamas laime, o išdavystė - draugyste. Čia pajutę skausmą neužjaučia, o praeina pro šalį. "Žinau" dabar svarbiau nei "Jaučiu". Šiame pasaulyje atrodyti laimingu yra daug svarbiau negu tokiu būti. Žodis ,,Suprantu” jau seniai pakeitė supratimą, kaip ir žodis ,,Myliu” pakeitė meilę."

Jei kalbėčiau apie tai ką aš išgyvenu, galbūt labiau sudominčiau,nei pastoviu moralizuotu tekstu jums..

Įsimylėjimo būsena  nesensta. Meilės namas visada švarus, jeigu švarus tavo kūnas ir mintys. Įsimylėjimo būsena tobulesnė už kūną. Žavi naivus linksmumas – gyvenimo džiaugsmas, kuris atsiranda pats savaime, beveik be priežasties.

Tą, kas pas mane buvo geriausia, pardaviau pigiausiai ir maniau, kad mane privertė. Užsidariau į savigraužos kalėjimą ir tyčiojausi iš savęs ilgiau, negu žmonės sėdi kalėjime už žmogžudystę.Ir vėl užsidėjau laimingo žmogaus kaukę...Aš tai sugebu geriausiai.... aš meluoju sau, aš daug blogesnė už kitus, nes bandau apgauti save...Tu popierius, tu viską ištversi, o aš ir vėl gyvensiu..

Žinote, galbūt manęs daug kas nemėgsta, galbūt jūs galvojate,kad esu be galo pasikėlęs žmogus, bet tai tik jūsų sukurta iliuzija apie mane, aš galbūt tokia atrodau, galbūt iš ties manęs daug kas nemėgsta, bet turiu aš gyventi toliau, tai tik jūsų pačiu noru aš tampu nemėgiama, nemėgiama tų-kurie nepažįsta. :)

Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei, reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus, reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo, reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum už tai, ko nori.

Kai daug bėdų supa mane, pirmiausia, bandau suprasti save. Nekaltinu aplinkybių ir nebandau keisti kitų. Pirmiausia žengiu į savo vidų. Aš žinau, kad žmogus yra netobulas ir tobulesnis būti negali, tačiau privalau gyventi ir mąstyti, taip lyg, jis galėtų būti kitoks..

Tad, tiesiog norėjau,jog suprastumėte, visi klystame, bet tai neįpareigoja mus tapti žiauriais. :)

just live.