Jeigu norite pajusti tikrąjį skaitymo malonumą, pirmausia, reikia surasti atitinkamą muziką, ko gero aš ją radau, tad lieka paskelbti vieną taisyklę: PRIEŠ pradėdami skaityti įsijunkite dainą ir pasileiskite į trumpą kelionę vienišu ir tamsiu senamiesčiu kartu su manimi!

Žiūriu į horizontą. Mintys nuklysta tarp stogų. Tuo pačiu metu žingsnis po žingsnio atsiduriu tamsiame miesto senamiestyje. Eidama stebiu sugriuvusias pastatų plytas, kurios sužadinta keistą norą jas paliesti... Su nakties tamsa susiliejusių batų laša šilti pavasario lašai. Vienatvė. Visur tylu, tik tolumoje girdėti įkaušusių, aistros kupinų vyrų balsai. Susimąstau: kodėl keliaudama senamiesčio gatve jaučiuosi vieniša. Aplink dūzgia jaunų, viskiu trenkiančių žmonių, kurie susilindę į barus bando suvokti kokia yra gyvenimo prasmė, arba įaiškinti vienas kitam, kad moteris vienintelis ir nepakartojamas individas, sugebantis pamaloninti vyrą.Keliaudama į priekį pamatau siluetą, žygiuojanti lėtu žingsniu link manęs. Modernus kostiumas, plaukai sušukuoti viena puse, sulėtinu žingsnį, kad senamiesčio šviesos spėtų susigerti į pareinančio vyro veidą. Deja, jis praėjo taip greitai, kad nesuspėjau sugauti jo akių žvilgsnio, tačiau užuodžiau rytietiškai aštrų, svaiginantį kvepalų kvapą, kuris sužadino miegančias kūno ląsteles.. Priėjusi tamsą bandžiau įsivaizduoti, kiek nedaug moteriai reikia: rafinuoto kvapo, kurio aromatas pasklido kartu su vyro odos kvapu, o moteris jau nuginkluota. Negaliu įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei mūsų akių žvilgsniai būtų paskendę vienas kitame. Veikiausiai lengva forma šiek tiek apnuoginčiau savo vidų, kad jis galėtų jausti šį pasitenkinimą.Privalėjau, eidama nesibaigiančiu, drėgnu keliu, įjungti savo sužadintas mintis. Sutikusi tokį vyrą, greičiausiai atskleisčiau savo frezijų, juodųjų serbentų ir pačiulių žiedų kvepiančią odą, kad jis galėtų pajusti moterišką, neapčiuopiamą, viską apimančią, didingą ir subtilią eleganciją, kuri veda iš proto. Ir su kiekvienu piršto prisilietimu prie mano odos, ši elegancija pasiglemžtų visiškai visą stiprybę: nukautų, nurengtų, viliotų. Neabejoju, vyras, kuris  su kiekviena akimirka jaustų vis silpnesnes vyriškas jėgas, pasijustų kaip laukinis berniukas, bėgiojantis labai tylią vasaros naktį po pievas nerasdamas tinkamos vietos laukti į mišką nusileidžiančio mėnulio... O ką kalbėti apie mintyse nenužudomą norą šį kūną suvalgyti? Kiekvieną odos lopinėlį pripildyti drėgnomis ir lūpų balzamu išteptomis lūpomis, pirštų galiukais bėgioti po visą kūną ir jausti sustingusius raumenis, kurie sukelia nežmonišką aistrą, kuri priverčia nusidėti. 
Jis tik tamsoje praėjęs praeivis, kuris sukėlė šitokią sumaištį mano galvoje. Ar galite įsivaizduoti, kas būtų nutikę iš tiesų? Oh, tas nekaltas rytietiškas kvapas... Ir visiškai atsitiktinai įlindusi mintis apie jo akių žvilgsnį, kurį sutiko mano akys...

Jeigu gebėtume aiškiai suvokti, jog kiekvieno žmogaus kūnas sensta, plinka, raukšlėjasi-žodžiu,kinta- gal daugiau dėtume pastangų siekdami pažinti jo charakterį, suprastume,kad gyvename su "vidiniu" žmogumi. Esu tikra, "gerą turinį" daug lengviau gražiai apipavidalinti nei "gerą formą" pripildyti prasmingo turinio. Tikrai nebandau supriešinti žmogaus išorinio ir vidinio grožio, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad šie dalykai toli gražu ne visada susiję. Aiškiai tai žinodami, sumažinę savo iliuzijų ir perdėtų lūkesčių kiekį, mažiau turėsime galimybių nusivilti žmonėmis ir savo pačių pasirinkimu. Mes renkamės patys: gyventi lengvai ir patogiai ar gyventi prasmingai.

Labai aiškus kontekstas.

Kai atverti baltą popieriaus lapą prasideda kaip ir savaiminis ritualas: pirmiausia užsimerki ir pradedi dėlioti visus prisiminimus į jiems skirtas dėžutes, jautiesi atitolęs nuo kasdieninio gyvenimo, bėgi į slapčiausią vietą, vien dėl to, kad pabėgtum nuo visų, tuo pačiu ir nuo savęs, o tada kai įsijauti į šį procesą, pirštai tiesiog bėgioja po klaviatūrą ir pradedi...Pradedi jausti viską, ką sugebi aprašyti žodžiais.

Dažnai mintimis nukeliaujame į praeitį, galvojame, kad galėjome daug ką pakeisti: įvykius, žmones, aplinką, užsiėmimus, save patį. Bet vietoj galvojimo ką galėjome padaryti, pagalvokime ką GALĖTUME padaryti dabar. Anot sėdėję ir mąstę, kokie kadaise mes buvome kvaili ir nesupratome visiškai paprastų gyvenimo iššūkių, suimkime save į rankas ir užduokime sau klausimą: O ar dabar siunčiamas pamokas mes priimame ir išmokstame? Ar vis dėlto bėgame..? Neretai žmonės pajautę problemų pliūpsnį pradeda bėgti, bet kaip sakoma, jei žinai, jog tave užklups audra, nebėk, nes klius vis tiek. Mes neturėtume mokyti žmones naujovių, jie patys to išmoks, geriau padėkime žmonėmis suprasti gyvenimo siunčiamas pamokas. Ne tik aš viena praeityje klydau, manau daug bendraminčių sulaukčiau, bet iš viso to išėjo puikus rezultatas: suvokimas, kad pamokos siunčiamos ne be prasmės. Kiekvienas žmogaus išėjimas, kiekvienas nuosmukis, pakilimas yra tavo kelio pradžia. Jei tu netikėsi savimi, tai kas tikės tuo, ką tu darai? Jei nesijauti pakankamai stiprus, nemesk visko į pakraštį, kovok dėl to, galbūt sunkiai ėjai šiuo keliu, tad kelios kliūtys nesutrukdys. Jei kada nors jauteisi vienišas, būk su savimi, atrask savo gyvenimo oazę, nebėk nuo tuštumos, ateis diena, kai jos pats ieškosi. Jei kada jauteisi silpniausiu žmogumi pasaulyje, leisk tai suprasti pačiam, tada išmoksi save kontroliuoti. Jei kada atsibudęs ryte jauteisi visiškai niekam nereikalingas, prisimink kas tavęs visada laukia sugrįžtančio. Ir jei kada nors gyvenime save nuvertinai per daug, kad teko lieti ašaras- sustok. Gyvenimas nesibaigia kai žmogus išeina, nesibaigia net tada, kai turi daug darbo,o jautiesi pavargęs, nesibaigia net tada, kai draugai tave palieka, ir nesibaigia tada, kai atsikėlęs jauti galvos skausmą, matai aplink tik tuštumą, ir dar galvoje girdi ta baisią žinią: tavęs niekas nelaukia. Tu esi visapusiškai stiprus žmogus, kovotojas iš prigimties, žinantis daug, bet dažnai  užmirštantis ugdyti save. Negalima pasiduoti neigiamumui, kad ir kaip kartais atrodo neįmanoma. Kiekviena diena priklauso nuo mūsų pačių. Mes galime liūdėti ir galvoti apie nesibaigiančias problemas, bet kita vertus, mes galime kiekvienoje dienoje rasti gerų dalykų ir visiškai pamiršti problemas. Juk pasibaigus vienoms, visada atsiranda kitos, mes negalime jų išvengti, būtent tokiu būdu mes MOKOMĖS. 

Laikas.Savianalizė.Kova.

Ar žinai kas esi tu... Kiek daug kartų klūpėjau ties ,mano manymu, kelio pabaiga, kiek kartų kritau į gilią duobę, iš kurios ropštis buvo per daug sunku, bet lygiai tiek pat kartų aš patyriau ekstazę ir tai priveda prie konsekvencijos: norėdama išlipti iš duobės, aš privalėjau pati to norėti. Aplink mane nėra tuzino bendraminčių, iš vis, nežinau ar jų yra, nes tai privestų prie chaoso mano galvoje. Niekada neleidau kitiems paveikti manęs savo siūlomais „teisingais“ sprendimais, niekada nepasitikėjau žmonėmis tiek, kad galėčiau prakeiktai trauktis į kitų pusę. Tikiu, tai nėra nuodėmė, jog aš tikiu tik tuo, ką darau pati. Atrodo labai savanaudiška, tiesa? Visgi, tikėjimas kitais, priverstų mane keliauti viena kryptimi su visais. Niekada nenorėjau galvoti kaip visi, niekada nenorėjau turėti to, ką turi visi, bet kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad tai pakenčiama. Niekada nesvėriau daiktų pagal jų kokybę ar kiekybę, nes jie man nerūpi, niekada neįžvelgiau grožio juose. Man tai asocijuojasi su tuo, lyg būtų nubrėžtos ribos viskam. Nemėgau keliauti, siekti, kovoti dėl to, kad pasiekčiau tam tikrą ribą. Man apskritai riba asocijuojasi su laikinumu. Kartais pagalvoju kodėl mes skaičiuojame laiką, kam jis reikalingas, kodėl turi būti apibrėžtas laikas, kodėl turi būti sudaromos normos, rėmai viskam , kas yra aplink mus. Mes patys sudarome tam tikrus dalykus, kurių tobulinti niekada negalėtume, todėl aš visada pasirenku meną, jis savaime tobulėja, jį galime matyti visur: arbatos puodelyje, popieriaus lape, gamtoje, aplijusiame lange, žmogaus išorėje. Jis niekada neturėjo ribų, galbūt todėl, jis visada mane žavėjo. Prisiėmiau atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Dauguma manyje įžvelgia šiek tiek subtilybių, jos gan keistos. Aš nemėgstu šnekėtis rytais, nes rytas man tokia dienos fazė, kai dar tik viskas bunda, tuo metu aš tiesiog mėgstu būti su savimi. Nemėgstu viešumos, man patinka aplinka, panoraminis vaizdas, kur galima atrasti didelėje erdvėje vietos sau, nemėgstu klausytis tuščiažodžiavimų, apskritai žodžiai nesuteikia jausmų, jie tiesiog tave nusveria į apačią, tu pradedi viskuo abejoti, vėlgi.. Klausantis žodžių tu elgiesi neadekvačiai, ir tu patiri nuosmukį savo paties pasirinkimu. Štai kodėl aš visada turiu nestorą, bet tvirtą sieną tarp to, ką žmonės sako ir ką jie jaučia iš tiesų. Galbūt todėl, vis dažniau galiu džiaugtis savo pasiekimais. Aš jų neviešinu ir dabar to nežadu daryti, aš tiesiog kitaip suprantu pasiekimus. Jie nėra parašyti ranka, ar kokiuose archyvuose paskelbti mano rezultatai, tai tiesiog pasiekimai mokantis gyventi. Aš galiu būti kaip visos moteriškosios lyties atstovės, pasikliauti visais , kurie beprotiškai daug šneka, leisti, kad už mane padarytų viską, bet.. Aš taip ir nepatirsiu tos gyvenimo teikiamos malonės, ar taip įdomu būti kieno nors darbu? Kai tiesiog viską daro už tave.. Sprendžia problemas, pagamina valgyti, padaro už tave visus, psichologinės ištvermės reikalaujančius darbus... Man atrodo, tai labiau savo jėgų nuvertinimas ir gan tingus jausmas pasiekti viską savomis rankomis. Aš nesu žmogus, kuris turi daugiau energijos, stiprybės, ar kitokių jėgų už kitus žmones, aš turbūt sudėliota kaip ir visi, bet kaip ir minėjau: tas jausmas, kai tu pats suvoki, ką tu gali padaryti ir ką tu padarai yra kur kas geresnis, nei supratimas, kad tu tą padarytum, bet yra kas padarys už tave. Manęs neauklėjo būti ryžtinga moterimi, taip pat nemokė būti labai savarankiška asmenybe, mane mokė pasiimti iš gyvenimo viską šimtu procentų. Galiu pasakyti man puikiai sekasi suvokti savo esybę, vietą gyvenime ir pačios savęs įvertinimą. Nenuvertinu savęs, bet kartais nusiviliu. Nesvarbu kas nutiko praeityje, svarbu- ką aš dėl to padariau. Viską suvokti, dabar parašyti man padėjo savotiškas supratimas apie tai, kas yra meno galia, kuri gali padėti man gyventi, pasiekti tam tikrų dalykų ir be abejo suvokti, kad ribų nėra. Jūs patys užsibrėžiate tikslus, o aš gyvenu su aistra, užsidegimu, nes man taip patinka, aš atiduosiu savo vidinę ugnį tiems, kurie įsileis mane į savo gyvenimą, aš parodysiu gyvenime dar neatrastą, žmogaus rankų nepaliestą grožį, aš galbūt nenusivesiu į mažame, pilkame užkampyje atsidariusią kavinukę, bet būtinai priversiu pamatyti bundančią gamtą, tekančią saulę, pražystančias gėles, leisiu pajausti po didelės audros, gatvėse įsigėrusį drėgmės kvapą, galų gale leisiu suprasti, kad niekas nėra rėmuose, praplėsiu kitų žmonių akis, kad jie pamatytų daugiau nei tai, kas yra paviršiuje. Dabar aš valdau šio meno situaciją, bandysite atimti, nepavyks, tiesiog įsitrauksite patys.

Nesistengiu įrodyti savo tiesų, nes pati kitų tiesomis nelabai tikiu, tik norėjau papasakoti, ko nebemato maždaug pusė pasaulio žmonių, bet nieko, aš čia, padėsiu atsigauti.

Good ideas glow in the dark

"Tegu nė vienas, kuris gali priklausyti sau, nepriklauso kitam"

Nuo šios citatos ir pradėsiu savo rašliavas.

Yra sakoma, kad mes patys turime tapti tomis permainomis, kurias norime išvysti pasaulyje. Toks jausmas, kad kiekvienas tampa visiška pilkosios masės dalimi, kuri ateityje negalės nušviesti kelio į geresnį rytojų. Dažnai į "kitokį" žmogų yra žiūrima smerkiamu žvilgsniu, kuris lyg ir nori pasakyti, kad tu ,žmogau, esi niekam tikęs su tokiu požiūriu. Visa tai priveda prie kito kelio, likti tokiu- kaip ir visi. Jums labai svarbi kitų išvaizda? Nes būtent tik simpatiškas žmogus gali būti patrauklus.. Jums labai svarbu, kad žmogus būtų šalia? Nes būnant ne kartu pasitikėjimas kitu žmogumi tampa misija: neįmanoma. Jums labai svarbu ką pasakys kiti? Nes nebežinote, kas esate.. Deja, bet kitų nuomonė niekada netaps teisinga, vien todėl, kad su ja daugelis sutinka. Gal todėl dauguma ir nežino " kitoks aš" jausmo, nes laikymasis tos pačios nuomonės yra kur kas lengvesnis būdas nei tikėti savimi.. Dienoms, savaitėms, mėnesiams bėgant į gyvenimą ateina įvairiaspalvių asmenybių, jos su savimi atsineša vis ką nors naujo, bet išlieka stipriausias naujų žmonių bruožas: gyvenu už kitus, ne už save. 

Šių dienų prielaida būtų paprasta: gyvenant bendrą gyvenimą (ir visiškai nesvarbu kiti tau svetimi ar ganėtinai artimi) galėsime pasiekti daugiau, bet puikiai pastebime, kad tik tie žmonės, kurie sugeba prasibrauti pro kitus yra visų bendrosios pasaulėžiūros žmonių autoritetai. Nors kol pasiekiama triumfo akimirka yra pereinamos didelės kliūtys, dauguma tavęs nekenčia nors iki pat šios akimirkos neturi tvirto pagrindo paaiškinti kodėl, dauguma tau pavydi,juk geriau prisitaikyti prie visų: "Na, nes ką kiti pamanys apie mane...?" , bet taipogi yra ir keletas asmenybių , kurie visa širdimi tavimi didžiuojasi ir bando lygiuotis į tave. Privaloma atrasti kiekvienoje neigiamoje situacijoje, teigiamą. 

Taigi žmogau, jeigu tu nori, besąlygiškai, beprotiškai ko nors nori, perlipk per tuos, kurie tik ir laukia tavo nuosmukių žemyn. Jei pradėjai- nugalėk. Nes tik būnant tuo, kuo nori tu pats, suprasi gyvenimo teikiamus malonumus. Niekada nebus viskas gerai,tik silpni pasitraukia, o iki pat pabaigos išlieka tie, kurie savo " aš labai labai noriu" įvykdo. Ateityje dar bus daug dalykų, kurie mus skaudins, stabdys, bet niekada neleiskime, kad jie taptų priežastimi dėl kurios mes sustojome. O tie žmonės, kurie skleidžia paskalas, jie tiesiog negali paaiškinti, kodėl kitiems sekasi, o jiems ne. :) 

Tad nebijokime būti priklausomi nuo savęs, nepakeičiamų nėra, bet yra nepakartojami. O tokiais galime būti- VISI. :)

invincible feelings

Toks jausmas, jog žmogus yra visiškai bejėgis prieš savo jausmus.

Ar dažnai pagalvojate, kad galėtumėte pasielgti visiškai kitaip, nei iš tiesų pasielgiate? Ir po to vėl kyla klausimas, o  kas trukdė?  Taip, ir kyla dar šimtai klausimų, į kuriuos ir vėl negalite atsakyti, nes niekaip nerandate tam tinkamų žodžių apibūdinti savo dabartinei būsenai.

Ir kartais net nesuvokdami viską darome,kad netaptume vieni, kartais net nejausdami elgiamės visiškai priešingai, nei derėtų.. Ir vėl to negalime paaiškinti.

Kartais šis elgesys įvardijamas "nuogumu". Tampame, tokie pastebimai vieniši, kad neriamės iš kailio, jog šio jausmo galėtume atsikratyti. Jei galėtume paklausti savęs pačio: kas laimi: jausmai ar mes patys? Neabejotinai, suvoktume,kad mūsų jausmai- nenugalimi. Dažnai negalime paaiškinti, kodėl mes tampame tokie šališki sau, kodėl mes esame tokie abejojančiai nepasitikintys savimi, kad negalėtume pasipriešinti patys sau.

Mano manymu, mažai kas galėtų ištverti vienišumo jausmą. Tad, visi griebiamės įvairiausių priemonių, kaip nuo to pabėgti. Galėčiau pagelbėti, nepabėgsite, mūsų jausmai per stiprūs mums patiems, mūsų vienišumas per sunkumus mums, kad galėtume jį pakelti, tad mes elgiamės priešingai, nei įsivaizduojantys.

Galbūt jūs įsivaizduojate save stipresniais, nei esą iš ties. Bet pamėginkite išplėšti iš savo galvos tuštumos jausmą. Pabandykite nieko nemylėti. 

Išduosiu pasekmes: jūs tiesiog nustotumėte gyventi.

Išvada tokia: nekovokite su savimi per daug, jausmai-nenugalimi. Susitaikykite su tuo, tik neleiskite savo "nuogumui" tapti vulgariu. 

KREIPIUOSI Į JUS

Gerbiamieji,galbūt dauguma neišdrįsta visko pasakyti į akis, todėl pamėginsiu visa tai išdėstyti pagal save. 
Artėja pati gražiausia, mieliausia, šilčiausia šventė metuose-Kalėdos, tad būtent ta proga norėčiau jūsų paprašyti, nustokite plakti liežuviais apie žmones, kurie yra laimingi. Koks skirtumas visiems išskyrus mane ir mano vaikiną, kaip mes jūsų akiai atrodome kartu. Ar jūs galvojate,kad jūsų nuomonė mums rūpi?
Jei nebūtų man arba jam gerai, mes nebūtume kartu. Koks skirtumas,koks mano ar jo svoris, kokios spalvos mano ar jo yra akys, koks jo ar mano yra ūgis, koks skirtumas, ar jis aukštesnis už mane. Žinote, kiek pasaulyje, kiek Lietuvoje yra įvairių įvairiausių porų? Nebūtų įmanoma suskaičiuoti. Bet jie įskaitant ir mus yra laimingi. Todėl, kad kiekvienas iš mūsų,kuris žino meilės jausmą, myli vidumi ir tik visai patrauklus objektas tampa pačiu gražiausiu ir šiurkščios rankos tampa švelniausiomis, tamsios akys tampa šviesiausiomis, paprasti žodžiai, brangiausiais. :) Koks skirtumas, kitiems ar tai nuo žurnalo viršelio nulipusi pora, ar tai pati skandalingiausia , ar tai neįmanoma tapusi įmanoma pora, iš vis KOKS SKIRTUMAS? Juk meilė ateina netikėtai, juk ne jus myli, o jie vienas kitą, juk jie vienas kitą pasirinko todėl, kad kito šalia savęs ir įsivaizduoti nebegalėtų,bet vistiek tai ne jūsų reikalas. :)
Nesuprantu iš kur atsirado tokia mada domėtis kitų gyvenimu, nurodinėti kitiems, sakyti visai neklausus patarimo, tinka tie žmonės vienas kitam ar ne, jiems gerai, JIEMS. Jie kartu, jie laimingi. Ir nereikia tapti žurnalo viršeliu ieškant antrosios pusės, todėl kad nuoširdumas žavi labiausiai, nereikia mesti svorio,kad patrauktum į savo pusę daugiau, užteks ir vieno. Nereikia puoštis,kad atkreiptum į save dėmesį, lemiamas žingsnis būna netikėtas. Nereikia plakti liežuviu ir trukdyti kitiems gyventi sau, nes lazda turi du galus, juk kada nors ir tiems lojikams atsiras vietos po saule, nebereikės būti šešėliu, kada nors jie įsimylės, tikėdami neįmanomais dalykais. :) Visada už viską yra atlyginama, laiku reikia suprasti ir suvokti ką darai ne taip. :)
Tiesiog toks mažytis patarimas: Prieš plakant liežuviu paklausk savęs, kas iš to, ką tu tuo pasieksi? Netapsi geresniu nei buvai, negadinkite "liežuvautojai" ir taip jau ne į gerą kylančio pasaulio. Daugiau pozityvumo, daugiau darbų, mažiau kalbų. :) 
Juk kada nors tam vieninteliam/vienintelei tapsite modeliu nulipusiu nuo žurnalo viršelio, nepastebės nei svorio, kuriuo galbūt jūs labai gėditės. :) 
Žmogau, tu gimei, kad ugdytum save kaip žmogų, nesvarbu kokioje šeimoje,šalyje tu gimei, svarbiausia tu atsiradai šiame pasaulyje. :) Tu nuo savęs gali daug ką pradėti daryti. Tu gali pakeisti pasaulį, kaip? Tikėdamas tuo. 
Įneškite nenaudėliai gerumo į kiekvieną valandą, minutę ir sekundę.Patariu,palengvės. Nekeisk charakterio, išvaizdos kardinaliai, todėl kad toks tu turėjai būti, juk kažkuriame kampelyje atsiras žmogus, kuriam tu būsi Calvin Klein ar Victoria Secret. 
Nesureikšmink skaudžių žodžių, nes visada atsiras tokių žmonių, kurie užpildys skausmą gerumu. 
Neleisk kitiems pasiimti iš tavęs ugdytos asmenybės. KOVOK už save, nes galbūt ne kiekvienam atsiras vietos po saule, O TU ,ŽMOGAU, GALI UŽ TAI TAPTI ATSAKINGU,KAD NUO TAVĘS VISA TAI PRIKLAUSYTŲ. :)
Gerų ateinančių ŠVENČIŲ. Visiems ačiū, už gerus žodžius. :)