Laikas.Savianalizė.Kova.

Ar žinai kas esi tu... Kiek daug kartų klūpėjau ties ,mano manymu, kelio pabaiga, kiek kartų kritau į gilią duobę, iš kurios ropštis buvo per daug sunku, bet lygiai tiek pat kartų aš patyriau ekstazę ir tai priveda prie konsekvencijos: norėdama išlipti iš duobės, aš privalėjau pati to norėti. Aplink mane nėra tuzino bendraminčių, iš vis, nežinau ar jų yra, nes tai privestų prie chaoso mano galvoje. Niekada neleidau kitiems paveikti manęs savo siūlomais „teisingais“ sprendimais, niekada nepasitikėjau žmonėmis tiek, kad galėčiau prakeiktai trauktis į kitų pusę. Tikiu, tai nėra nuodėmė, jog aš tikiu tik tuo, ką darau pati. Atrodo labai savanaudiška, tiesa? Visgi, tikėjimas kitais, priverstų mane keliauti viena kryptimi su visais. Niekada nenorėjau galvoti kaip visi, niekada nenorėjau turėti to, ką turi visi, bet kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad tai pakenčiama. Niekada nesvėriau daiktų pagal jų kokybę ar kiekybę, nes jie man nerūpi, niekada neįžvelgiau grožio juose. Man tai asocijuojasi su tuo, lyg būtų nubrėžtos ribos viskam. Nemėgau keliauti, siekti, kovoti dėl to, kad pasiekčiau tam tikrą ribą. Man apskritai riba asocijuojasi su laikinumu. Kartais pagalvoju kodėl mes skaičiuojame laiką, kam jis reikalingas, kodėl turi būti apibrėžtas laikas, kodėl turi būti sudaromos normos, rėmai viskam , kas yra aplink mus. Mes patys sudarome tam tikrus dalykus, kurių tobulinti niekada negalėtume, todėl aš visada pasirenku meną, jis savaime tobulėja, jį galime matyti visur: arbatos puodelyje, popieriaus lape, gamtoje, aplijusiame lange, žmogaus išorėje. Jis niekada neturėjo ribų, galbūt todėl, jis visada mane žavėjo. Prisiėmiau atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Dauguma manyje įžvelgia šiek tiek subtilybių, jos gan keistos. Aš nemėgstu šnekėtis rytais, nes rytas man tokia dienos fazė, kai dar tik viskas bunda, tuo metu aš tiesiog mėgstu būti su savimi. Nemėgstu viešumos, man patinka aplinka, panoraminis vaizdas, kur galima atrasti didelėje erdvėje vietos sau, nemėgstu klausytis tuščiažodžiavimų, apskritai žodžiai nesuteikia jausmų, jie tiesiog tave nusveria į apačią, tu pradedi viskuo abejoti, vėlgi.. Klausantis žodžių tu elgiesi neadekvačiai, ir tu patiri nuosmukį savo paties pasirinkimu. Štai kodėl aš visada turiu nestorą, bet tvirtą sieną tarp to, ką žmonės sako ir ką jie jaučia iš tiesų. Galbūt todėl, vis dažniau galiu džiaugtis savo pasiekimais. Aš jų neviešinu ir dabar to nežadu daryti, aš tiesiog kitaip suprantu pasiekimus. Jie nėra parašyti ranka, ar kokiuose archyvuose paskelbti mano rezultatai, tai tiesiog pasiekimai mokantis gyventi. Aš galiu būti kaip visos moteriškosios lyties atstovės, pasikliauti visais , kurie beprotiškai daug šneka, leisti, kad už mane padarytų viską, bet.. Aš taip ir nepatirsiu tos gyvenimo teikiamos malonės, ar taip įdomu būti kieno nors darbu? Kai tiesiog viską daro už tave.. Sprendžia problemas, pagamina valgyti, padaro už tave visus, psichologinės ištvermės reikalaujančius darbus... Man atrodo, tai labiau savo jėgų nuvertinimas ir gan tingus jausmas pasiekti viską savomis rankomis. Aš nesu žmogus, kuris turi daugiau energijos, stiprybės, ar kitokių jėgų už kitus žmones, aš turbūt sudėliota kaip ir visi, bet kaip ir minėjau: tas jausmas, kai tu pats suvoki, ką tu gali padaryti ir ką tu padarai yra kur kas geresnis, nei supratimas, kad tu tą padarytum, bet yra kas padarys už tave. Manęs neauklėjo būti ryžtinga moterimi, taip pat nemokė būti labai savarankiška asmenybe, mane mokė pasiimti iš gyvenimo viską šimtu procentų. Galiu pasakyti man puikiai sekasi suvokti savo esybę, vietą gyvenime ir pačios savęs įvertinimą. Nenuvertinu savęs, bet kartais nusiviliu. Nesvarbu kas nutiko praeityje, svarbu- ką aš dėl to padariau. Viską suvokti, dabar parašyti man padėjo savotiškas supratimas apie tai, kas yra meno galia, kuri gali padėti man gyventi, pasiekti tam tikrų dalykų ir be abejo suvokti, kad ribų nėra. Jūs patys užsibrėžiate tikslus, o aš gyvenu su aistra, užsidegimu, nes man taip patinka, aš atiduosiu savo vidinę ugnį tiems, kurie įsileis mane į savo gyvenimą, aš parodysiu gyvenime dar neatrastą, žmogaus rankų nepaliestą grožį, aš galbūt nenusivesiu į mažame, pilkame užkampyje atsidariusią kavinukę, bet būtinai priversiu pamatyti bundančią gamtą, tekančią saulę, pražystančias gėles, leisiu pajausti po didelės audros, gatvėse įsigėrusį drėgmės kvapą, galų gale leisiu suprasti, kad niekas nėra rėmuose, praplėsiu kitų žmonių akis, kad jie pamatytų daugiau nei tai, kas yra paviršiuje. Dabar aš valdau šio meno situaciją, bandysite atimti, nepavyks, tiesiog įsitrauksite patys.

Nesistengiu įrodyti savo tiesų, nes pati kitų tiesomis nelabai tikiu, tik norėjau papasakoti, ko nebemato maždaug pusė pasaulio žmonių, bet nieko, aš čia, padėsiu atsigauti.