Jeigu gebėtume aiškiai suvokti, jog kiekvieno žmogaus kūnas sensta, plinka, raukšlėjasi-žodžiu,kinta- gal daugiau dėtume pastangų siekdami pažinti jo charakterį, suprastume,kad gyvename su "vidiniu" žmogumi. Esu tikra, "gerą turinį" daug lengviau gražiai apipavidalinti nei "gerą formą" pripildyti prasmingo turinio. Tikrai nebandau supriešinti žmogaus išorinio ir vidinio grožio, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad šie dalykai toli gražu ne visada susiję. Aiškiai tai žinodami, sumažinę savo iliuzijų ir perdėtų lūkesčių kiekį, mažiau turėsime galimybių nusivilti žmonėmis ir savo pačių pasirinkimu. Mes renkamės patys: gyventi lengvai ir patogiai ar gyventi prasmingai.

Labai aiškus kontekstas.

Kai atverti baltą popieriaus lapą prasideda kaip ir savaiminis ritualas: pirmiausia užsimerki ir pradedi dėlioti visus prisiminimus į jiems skirtas dėžutes, jautiesi atitolęs nuo kasdieninio gyvenimo, bėgi į slapčiausią vietą, vien dėl to, kad pabėgtum nuo visų, tuo pačiu ir nuo savęs, o tada kai įsijauti į šį procesą, pirštai tiesiog bėgioja po klaviatūrą ir pradedi...Pradedi jausti viską, ką sugebi aprašyti žodžiais.

Dažnai mintimis nukeliaujame į praeitį, galvojame, kad galėjome daug ką pakeisti: įvykius, žmones, aplinką, užsiėmimus, save patį. Bet vietoj galvojimo ką galėjome padaryti, pagalvokime ką GALĖTUME padaryti dabar. Anot sėdėję ir mąstę, kokie kadaise mes buvome kvaili ir nesupratome visiškai paprastų gyvenimo iššūkių, suimkime save į rankas ir užduokime sau klausimą: O ar dabar siunčiamas pamokas mes priimame ir išmokstame? Ar vis dėlto bėgame..? Neretai žmonės pajautę problemų pliūpsnį pradeda bėgti, bet kaip sakoma, jei žinai, jog tave užklups audra, nebėk, nes klius vis tiek. Mes neturėtume mokyti žmones naujovių, jie patys to išmoks, geriau padėkime žmonėmis suprasti gyvenimo siunčiamas pamokas. Ne tik aš viena praeityje klydau, manau daug bendraminčių sulaukčiau, bet iš viso to išėjo puikus rezultatas: suvokimas, kad pamokos siunčiamos ne be prasmės. Kiekvienas žmogaus išėjimas, kiekvienas nuosmukis, pakilimas yra tavo kelio pradžia. Jei tu netikėsi savimi, tai kas tikės tuo, ką tu darai? Jei nesijauti pakankamai stiprus, nemesk visko į pakraštį, kovok dėl to, galbūt sunkiai ėjai šiuo keliu, tad kelios kliūtys nesutrukdys. Jei kada nors jauteisi vienišas, būk su savimi, atrask savo gyvenimo oazę, nebėk nuo tuštumos, ateis diena, kai jos pats ieškosi. Jei kada jauteisi silpniausiu žmogumi pasaulyje, leisk tai suprasti pačiam, tada išmoksi save kontroliuoti. Jei kada atsibudęs ryte jauteisi visiškai niekam nereikalingas, prisimink kas tavęs visada laukia sugrįžtančio. Ir jei kada nors gyvenime save nuvertinai per daug, kad teko lieti ašaras- sustok. Gyvenimas nesibaigia kai žmogus išeina, nesibaigia net tada, kai turi daug darbo,o jautiesi pavargęs, nesibaigia net tada, kai draugai tave palieka, ir nesibaigia tada, kai atsikėlęs jauti galvos skausmą, matai aplink tik tuštumą, ir dar galvoje girdi ta baisią žinią: tavęs niekas nelaukia. Tu esi visapusiškai stiprus žmogus, kovotojas iš prigimties, žinantis daug, bet dažnai  užmirštantis ugdyti save. Negalima pasiduoti neigiamumui, kad ir kaip kartais atrodo neįmanoma. Kiekviena diena priklauso nuo mūsų pačių. Mes galime liūdėti ir galvoti apie nesibaigiančias problemas, bet kita vertus, mes galime kiekvienoje dienoje rasti gerų dalykų ir visiškai pamiršti problemas. Juk pasibaigus vienoms, visada atsiranda kitos, mes negalime jų išvengti, būtent tokiu būdu mes MOKOMĖS. 

Laikas.Savianalizė.Kova.

Ar žinai kas esi tu... Kiek daug kartų klūpėjau ties ,mano manymu, kelio pabaiga, kiek kartų kritau į gilią duobę, iš kurios ropštis buvo per daug sunku, bet lygiai tiek pat kartų aš patyriau ekstazę ir tai priveda prie konsekvencijos: norėdama išlipti iš duobės, aš privalėjau pati to norėti. Aplink mane nėra tuzino bendraminčių, iš vis, nežinau ar jų yra, nes tai privestų prie chaoso mano galvoje. Niekada neleidau kitiems paveikti manęs savo siūlomais „teisingais“ sprendimais, niekada nepasitikėjau žmonėmis tiek, kad galėčiau prakeiktai trauktis į kitų pusę. Tikiu, tai nėra nuodėmė, jog aš tikiu tik tuo, ką darau pati. Atrodo labai savanaudiška, tiesa? Visgi, tikėjimas kitais, priverstų mane keliauti viena kryptimi su visais. Niekada nenorėjau galvoti kaip visi, niekada nenorėjau turėti to, ką turi visi, bet kuo toliau gyvenu, tuo labiau suvokiu, kad tai pakenčiama. Niekada nesvėriau daiktų pagal jų kokybę ar kiekybę, nes jie man nerūpi, niekada neįžvelgiau grožio juose. Man tai asocijuojasi su tuo, lyg būtų nubrėžtos ribos viskam. Nemėgau keliauti, siekti, kovoti dėl to, kad pasiekčiau tam tikrą ribą. Man apskritai riba asocijuojasi su laikinumu. Kartais pagalvoju kodėl mes skaičiuojame laiką, kam jis reikalingas, kodėl turi būti apibrėžtas laikas, kodėl turi būti sudaromos normos, rėmai viskam , kas yra aplink mus. Mes patys sudarome tam tikrus dalykus, kurių tobulinti niekada negalėtume, todėl aš visada pasirenku meną, jis savaime tobulėja, jį galime matyti visur: arbatos puodelyje, popieriaus lape, gamtoje, aplijusiame lange, žmogaus išorėje. Jis niekada neturėjo ribų, galbūt todėl, jis visada mane žavėjo. Prisiėmiau atsakomybę už save ir savo gyvenimą. Dauguma manyje įžvelgia šiek tiek subtilybių, jos gan keistos. Aš nemėgstu šnekėtis rytais, nes rytas man tokia dienos fazė, kai dar tik viskas bunda, tuo metu aš tiesiog mėgstu būti su savimi. Nemėgstu viešumos, man patinka aplinka, panoraminis vaizdas, kur galima atrasti didelėje erdvėje vietos sau, nemėgstu klausytis tuščiažodžiavimų, apskritai žodžiai nesuteikia jausmų, jie tiesiog tave nusveria į apačią, tu pradedi viskuo abejoti, vėlgi.. Klausantis žodžių tu elgiesi neadekvačiai, ir tu patiri nuosmukį savo paties pasirinkimu. Štai kodėl aš visada turiu nestorą, bet tvirtą sieną tarp to, ką žmonės sako ir ką jie jaučia iš tiesų. Galbūt todėl, vis dažniau galiu džiaugtis savo pasiekimais. Aš jų neviešinu ir dabar to nežadu daryti, aš tiesiog kitaip suprantu pasiekimus. Jie nėra parašyti ranka, ar kokiuose archyvuose paskelbti mano rezultatai, tai tiesiog pasiekimai mokantis gyventi. Aš galiu būti kaip visos moteriškosios lyties atstovės, pasikliauti visais , kurie beprotiškai daug šneka, leisti, kad už mane padarytų viską, bet.. Aš taip ir nepatirsiu tos gyvenimo teikiamos malonės, ar taip įdomu būti kieno nors darbu? Kai tiesiog viską daro už tave.. Sprendžia problemas, pagamina valgyti, padaro už tave visus, psichologinės ištvermės reikalaujančius darbus... Man atrodo, tai labiau savo jėgų nuvertinimas ir gan tingus jausmas pasiekti viską savomis rankomis. Aš nesu žmogus, kuris turi daugiau energijos, stiprybės, ar kitokių jėgų už kitus žmones, aš turbūt sudėliota kaip ir visi, bet kaip ir minėjau: tas jausmas, kai tu pats suvoki, ką tu gali padaryti ir ką tu padarai yra kur kas geresnis, nei supratimas, kad tu tą padarytum, bet yra kas padarys už tave. Manęs neauklėjo būti ryžtinga moterimi, taip pat nemokė būti labai savarankiška asmenybe, mane mokė pasiimti iš gyvenimo viską šimtu procentų. Galiu pasakyti man puikiai sekasi suvokti savo esybę, vietą gyvenime ir pačios savęs įvertinimą. Nenuvertinu savęs, bet kartais nusiviliu. Nesvarbu kas nutiko praeityje, svarbu- ką aš dėl to padariau. Viską suvokti, dabar parašyti man padėjo savotiškas supratimas apie tai, kas yra meno galia, kuri gali padėti man gyventi, pasiekti tam tikrų dalykų ir be abejo suvokti, kad ribų nėra. Jūs patys užsibrėžiate tikslus, o aš gyvenu su aistra, užsidegimu, nes man taip patinka, aš atiduosiu savo vidinę ugnį tiems, kurie įsileis mane į savo gyvenimą, aš parodysiu gyvenime dar neatrastą, žmogaus rankų nepaliestą grožį, aš galbūt nenusivesiu į mažame, pilkame užkampyje atsidariusią kavinukę, bet būtinai priversiu pamatyti bundančią gamtą, tekančią saulę, pražystančias gėles, leisiu pajausti po didelės audros, gatvėse įsigėrusį drėgmės kvapą, galų gale leisiu suprasti, kad niekas nėra rėmuose, praplėsiu kitų žmonių akis, kad jie pamatytų daugiau nei tai, kas yra paviršiuje. Dabar aš valdau šio meno situaciją, bandysite atimti, nepavyks, tiesiog įsitrauksite patys.

Nesistengiu įrodyti savo tiesų, nes pati kitų tiesomis nelabai tikiu, tik norėjau papasakoti, ko nebemato maždaug pusė pasaulio žmonių, bet nieko, aš čia, padėsiu atsigauti.

Good ideas glow in the dark

"Tegu nė vienas, kuris gali priklausyti sau, nepriklauso kitam"

Nuo šios citatos ir pradėsiu savo rašliavas.

Yra sakoma, kad mes patys turime tapti tomis permainomis, kurias norime išvysti pasaulyje. Toks jausmas, kad kiekvienas tampa visiška pilkosios masės dalimi, kuri ateityje negalės nušviesti kelio į geresnį rytojų. Dažnai į "kitokį" žmogų yra žiūrima smerkiamu žvilgsniu, kuris lyg ir nori pasakyti, kad tu ,žmogau, esi niekam tikęs su tokiu požiūriu. Visa tai priveda prie kito kelio, likti tokiu- kaip ir visi. Jums labai svarbi kitų išvaizda? Nes būtent tik simpatiškas žmogus gali būti patrauklus.. Jums labai svarbu, kad žmogus būtų šalia? Nes būnant ne kartu pasitikėjimas kitu žmogumi tampa misija: neįmanoma. Jums labai svarbu ką pasakys kiti? Nes nebežinote, kas esate.. Deja, bet kitų nuomonė niekada netaps teisinga, vien todėl, kad su ja daugelis sutinka. Gal todėl dauguma ir nežino " kitoks aš" jausmo, nes laikymasis tos pačios nuomonės yra kur kas lengvesnis būdas nei tikėti savimi.. Dienoms, savaitėms, mėnesiams bėgant į gyvenimą ateina įvairiaspalvių asmenybių, jos su savimi atsineša vis ką nors naujo, bet išlieka stipriausias naujų žmonių bruožas: gyvenu už kitus, ne už save. 

Šių dienų prielaida būtų paprasta: gyvenant bendrą gyvenimą (ir visiškai nesvarbu kiti tau svetimi ar ganėtinai artimi) galėsime pasiekti daugiau, bet puikiai pastebime, kad tik tie žmonės, kurie sugeba prasibrauti pro kitus yra visų bendrosios pasaulėžiūros žmonių autoritetai. Nors kol pasiekiama triumfo akimirka yra pereinamos didelės kliūtys, dauguma tavęs nekenčia nors iki pat šios akimirkos neturi tvirto pagrindo paaiškinti kodėl, dauguma tau pavydi,juk geriau prisitaikyti prie visų: "Na, nes ką kiti pamanys apie mane...?" , bet taipogi yra ir keletas asmenybių , kurie visa širdimi tavimi didžiuojasi ir bando lygiuotis į tave. Privaloma atrasti kiekvienoje neigiamoje situacijoje, teigiamą. 

Taigi žmogau, jeigu tu nori, besąlygiškai, beprotiškai ko nors nori, perlipk per tuos, kurie tik ir laukia tavo nuosmukių žemyn. Jei pradėjai- nugalėk. Nes tik būnant tuo, kuo nori tu pats, suprasi gyvenimo teikiamus malonumus. Niekada nebus viskas gerai,tik silpni pasitraukia, o iki pat pabaigos išlieka tie, kurie savo " aš labai labai noriu" įvykdo. Ateityje dar bus daug dalykų, kurie mus skaudins, stabdys, bet niekada neleiskime, kad jie taptų priežastimi dėl kurios mes sustojome. O tie žmonės, kurie skleidžia paskalas, jie tiesiog negali paaiškinti, kodėl kitiems sekasi, o jiems ne. :) 

Tad nebijokime būti priklausomi nuo savęs, nepakeičiamų nėra, bet yra nepakartojami. O tokiais galime būti- VISI. :)