Tikslai, svajonės, siekiai

Kartais nebūtina rašyti tik todėl jog kažką mėginti pasakyti protingo..:)


Mano gyvenimo tikslai ko aš siekiu, gerai baigti mokyklą, turėti didelį ratą artimų žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti..:) Siekti kuo geresnės ateities, tiek profesijos, tiek meilės reikalais, galų gale ir gerovės reikalais..:)
Siekiu dar vieno, būtent dabar ,kad nereikėtų ieškotis kito mylimo žmogaus kada nors, nes dabar jaučiuosi toookia laiminga...:)

Apie svajones kalbant, dabar tokios vienintelės vienos kaip ir nėra, bet yra daug mažyčių..;)
Galiu išduoti keletą.. Tai jog ateityje noriu dar geriau rašyti tekstus, toks mažas mažas troškimas kada nors išleisti knygą, kurią mėginsiu iki šių mokslo metų užpildyti..:) jau  ganėtinai daug užpildžiau..:) Dar viena svajonė, įrašyti na galbūt savo dainą muzikos studijoje...:) Nes dainuoju jau tieeek ilgai...:) Niekada tikriausiai to daryti nenustosiu.. Nei duše, nei mokykloje, nei namie, nei svečiuose aš to daryti nenustojau ir nenustosiu..:))
Dar mažytė svajonė, kada nors atrasti savo super didelį talentą,labiau pažinti save, o ką dabar kalbėti, jog atrodo kiti mane geriau pažįsta, nors nė velnio jie negalėtų, nes dar pati per savo gyvenimo metus nepažinau...:)
Buvo man pateiktas anoniminis klausimas, kaip aš jų siekių, na turiu omenyje svajonių..:)
Žinote mielieji, svajonės yra,toks dalykas, galbūt jausmas, kad pagalvojus ir įrodžius sau,kad tu gali tai gauti pradedi tikėti, kad tu esi vertas tų svajonių, o jei nesisekė šis būdas, tada kiekvienas sau ryte atsibudę kartokite, kad viskas ką pasvajojote yra verta tam ir išsipildyti..:)
Turėtų suveikti, nes pradėjus to siekti, norėti, savaime mes pradedame ir veikti, imtis kažko, kad tai gautume...:)
Svajonės lyg užslėptas žodis, kuris lyg stebuklas, nori būti pasiekiamas..:)
Visko aš siekiu, ką išvardinau dabar..:)
Aš nenustojau dar rašyti, nes turiu vilties,kad kada nors aš tai užbaigsiu ir viską ką parašiau sudėliosiu pagal tam tikrus puslapius...:) Nes dabar viskas padrikai..;)
Dainuoti irgi dainuoju, kasdien vis svajoju, kad kokį nors rytą atsibudus aš pasitikėsiu savimi taip, kad galėsiu įrašyti savo dainą.. :)
Tik vieno niekaip neįstengiu, atrasti pati save, savo patį didžiausią talentą.. taip sunku...:) Bet aš tikiu, vilties irgi turiu...:)

Dažnai ieškau savęs, dabar lankau šokius, man tai patinka, nes ir figūra tvarkosi, smagu atsipalaiduoti, viskas atrodo gerai...:))) Ir dabar avangardą lankau siuvame sukneles pasirodymamas, dainavimą lankau taip pat, bet rašyti niekada niekur nesimokiau, lietuvių visada sekėsi gerai, niekada nereikėjo sėdėti prie rašinių, niekada nereikėjo mokintis jos, užtekdavo tik paskaityti, o viskas prasidėjo nuo to , jog pradėjau vesti citatų sąsiuvinį, žiūrėti pamokančius filmus, susikaupė tiek daug minčių,kad neturėjau kur jų išlieti, tada pradėjau rašyti dienoraštį..Kasmet turėjau vis naują.. Niekada neužbaigdavau, galiausiai išmesdavau laukan...

Ir nesenai pradėjau rašyti į knygą..2012-02-05 buvo pirmas mano lapas..:)

Tada blog'as į kurį dabar rašau...:) Kurį jau skaitė 2416 žmonių.. radau galbūt save rašydama, bet tuom dar neįsitikinau... Galbūt koks nors protingas žmogus,man tai galės pasakyti...:):):):) Pati save įtikinau rašyti, net mama nesenai sužinojo,kad tuom užsiimu.. užrašus kuriuos turiu knygoje skaitė ..na skaitė tik keletas žmonių, galėčiau ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti...:)

Kada nors... kada nors.. aš pasieksiu savo..

AŠ TUOM TIKIU !

SVAJOKITE. SIEKITE. KOVOKITE. VILKITĖS. BET NIEKADA NIEKADA NEPASIDUOKITE.

BEST WISHES. -G.

6/12 METŲ, VELTUI?

Neminėsiu vardų, neminėsiu žodžių ,kurie "pamoko"  . Rašysiu tiems, kurie supranta, tiems kurie atviri su manimi:)



Ar bent vienas per savo nugyventą amžių paklausėte savęs, kiek kartų su draugais, draugu, drauge, buvau dėl to,kad noriu, o ne dėl to kad neturiu ką veikti? Kiek kartų aš parašiau draugams, draugei, draugui,  dėl to kad pasiilgau, o ne dėl to kad man kažko reikia? Kiek kartų apkabinome draugus, draugę, draugą, už tai, kad mylime, o ne už tai jog reikia pasirodyti mieliausia būtybe? Kiek kartų mes tiesiog paskyrėme laiko brangiausiems žmonėms, ne tada kai baigiame juos prarasti, o tada kai patys žinome, jog jie yra BRANGIAUSI?:))

Galėčiau atsakyti už jus, pati už save.  Labai retai,kada apie tai mes susimąstome.. Labai retai mes kažką padarome dėl kitų, mes visada darome viską dėl savęs, dėl naudos sau..
Ir čia nebuvo pamokslas, nes ir man išpuola tokios situacijos,kuriose privalau pasielgti taip kaip man bus geriau... Nes dabar pagal šiuometinę logiką, niekam neberūpi, kiti. :) Galima juk sakyti, rūpi man draugai,vaikinas,mergina, bet žinome kad tai tik apgauname patys save.
Kartais tardami žodžius, brangius žodžius, mes nežinome , ar mes tai jaučiame. Vieni iš dažniausiai kartojamų žodžių kurių reikšmės nežinome, arba jausmo yra "Aš myliu tave"
Na ir kartokit sau, kitiems, tol tuos žodžius, kol patys pradėsite tuom patikėti..;)
Atsiprašinėkite vieni kitų, kol kas nors pasakys jau užtenka..:)
Ir jūs pamatysite kaip tai užknisa, kaip viskas sunku..:)
Nes mes per greit skubame pasakyti nekartojamas frazes, žmonėms, kurie galbūt nėra verti to.
Galbūt ne visi, bet yra keletas tai tikrai, tokių, kurie tiesiog nori ir pasako žmonėms po ilgo laiko jų pažinimo, po ilgo laiko, kai jau yra kartu.. nes tik po to kai pažįsti žmogų gali jam pasakyti kažką svarbaus,kažką tokio, kas nekartojama pirmą kartą pasakius... Išgirdai ar ne, bet svarbu viduje tu jauti tą patį...:)
O kiek daug yra žmonių, kurie sako pirmą kartą susitikus MYLIU TAVE ,DRAUGE, MEILE, MERGINA, VAIKINE...
Dieve, jūs ką juokaujate, per kelias valandas pamilti????
Tai taip žemiška..


********
Patariu jums, kuriems įdomios mano mintys...
vertinkite tai,ką turite. Branginkite. Mylėkite. Stebinkite. Džiuginkite. Girkite. Supraskite. O svarbiausia atleiskite. Atleiskite brangiems brangiems žmonėms,kai jie netyčiomis išsilieja ant jūsų Darykite gerą čia ir dabar. Kol dar yra laiko. Kol dar tas žmogus šalia jūsų.

I would die for you,but forgive it

Aš prisimenu tą jausmą, kai kasdien šypsojausi lyg maža mergaitė, nežinodama daug gyvenimo pamokų, situacijų,klaidų.. Kai susitikusi su patinkančiu žmogumi, sėdi kur nors, saulės kaitinamoje vietoje, šnekiesi ir tiesiog jauti jog viduje taip gera, ne visi gali tai jausti, nes ne visi, nei vienas gal galėčiau taip pasakyti, nėra toks KAIP AŠ, nei vienas. Panašūs esame visi, bet vienodų nėra. Ir būdama kartu su juo, buvo gera, šypsotis buvo mėgstamiausia mano veikla, padaryti laimingus kitus, taip pat. Nes tokia buvau ir aš,anuomet. Kovoti dėl jo, buvo būtinybė. Bet kam nors manęs paklausus: Ar buvo iš to nauda? Ar kažką pasiekei?
aš atsakysiu plačiai:
Nauda, šiokia tokia, aš turėjau jį, pilną, stebuklingą, mažai pažįstamą vaikiną savo rankose, tada jį vadinau IDEALU, TOBULYBE.
Tada aš jam šypsojausi, už nieką, aš dėl jo dariau viską, darau ir dabar.Anuomet,kai jis dar buvo mažai pažįstamas žmogus, jis galėjo mūsų santykius vadinti stebuklingais, kitokiais nei kiti turi. Tada jis galėjo šypsotis man taip gražiai,kaip niekas to padaryti negalėtų.Praėjo savaitė, dvi , trys, na ir prasidėjo, pirmieji  nesusipratimai,pavydo scenos, pykčiai, nesutapimai, tada pamatyt pradėjome vienas kito minusus, po dar ilgesnio laiko pyktis tapo būtinybė kasdienybėje,nes jis NEGALI NESIPYKTI SU MANIMI.
Jaučiausi stipri,užsispyrusi tada,kai aš jį pasiekiau, bet dabar ,būtent šiandien nuleidau rankas.
Pykstamės nesipykdami,bet jam gali to sakyti nesakiusi.
Žodžiai,kai žmogus yra svarbus Tau,tik tada: Aš būsiu su Tavimi amžinai,lieka tik žodžiais, nes abejingumas, kasdieninis abejingumas,kuris didėja santykiuose virsta didesniu už vos vos rusenama meilę. Nežinau ar galėčiau pavadinti tai dabar "MEILE" ..
Jo žodžiuose tiek abejingumo, tiek pykčio, tiek aukštumos, viršaus, tiek sąlygų, bet gerumo, šilumos, galbūt mylimam žmogui nebėra jau senai..tiesiog jis taip greit išnyko...
Aš sustojau, įkvėpiau,radau jį, pati sau pasakiau:
Jis bus man paskutinis sutiktas gyvenime vaikinas, nes jis KITOKS NEI KITI.
Taip dabar jis blogąja prasme kitoks. Piktas, nepatenkintas, irzlus, nemylintis, neduodantis šilumos,kerštaujantis, nepastovus, svarbiausia abejingas man, mano žodžiams,mano jausmams, mano meilei.:)
Merginos, ar jūs tą patį patyrėte kada? Juk vaikinai tokie.. Ne visi ir ne visada, bet būna būtent tokie,kokie yra dabar, kaip gaila..
Išsakiau savo nuomonę, tikėjausi bent trupučio trupučio supratimo,žmogiškumo...
Tariau jam, ar jei pasakyčiau,jog jei aš išeisiu iš tavo gyvenimo, išeisiu taip jog niekada niekada nebegrįšiu. Tai sunku, bet viskas ištveriama.. ar tau suspaustų širdelę.. Ir tyla...nežmoniška tyla, jokio atsako.. Ar kada nors, nors vienas žmogus jautėsi taip pažemintas kaip aš? Visiems gyriausi,jog turiu rožėmis nuklotą gyvenimą, JĮ, gyriau visiems, visiems sakiau,koks jis man svarbus žmogus,o mažieji gyventojai,štai ir atsuko nugarą. ABEJINGUMAS,jau nugalėjo jį...:)
Aš turėjau,norėjau būti visada ištikima tik jam, galvoti apie jį visą likusį gyvenimą, sukurti ateities planus,pasenti su juo, mirti kartu su juo, būti visada su juo, bet jis man to neleido. Dabar aš sakau viską, kaip yra iš tiesų, iš šono atrodo visiems gražu,visos poros, visi kuriami video, nuotraukos.. Bet koks skaudus,kelias, koks subraižytas vidus, yra meilės...:) Ir niekas to nesupranta,kol nepatiria, arba sako kaip smagu matyti juos kartu,o kad man taip,pavydžiu. Žmonės, tokie individai,kurie gali turėti daug kaukių,užsidėti nesvarbu kokią, bet svarbu,kad tuo metu jam bus geriau.
Aš tikrai kovojau. Likau neįvertinta.
Aš tikrai sakiau,kad myliu. Jis nustojo.
Aš norėjau būti amžinai kartu.Veiksmai virto žodžiais.
Aš nebuvau abejinga.Jis tapo.
Aš naktimis nemiegojau. Neįvertino.
Aš liejau ašaras, lieju ir dabar. Jis tiesiog buvo šiuolaikiniu.
Aš šypsojausi. Jis nesureikšmino.
Aš padariau jį laimingu. Toks nebėra.
Aš siekiau. Jis paleido.
Aš stengiausi.Jis neleido.
Aš pažadėjau. Jis netikėjo.
Aš tiesiog norėjau,kad viskas būtų gerai. Jis NIEKADA to nesuprato.
Liūdna. Per daug? Praeis.
Aš užsibrėžiau tikslą, kurį jis sustabdė.
Taip nežmogiška,sakyti žmogui, ar suspaus širdį,jei mylimoji išeis? Bet atsakymas: tuščia.
Taip nežmogiška,sakyti,žmogui, ar supranti kas tu man esi?
Bet atsakymas: tuščia.nežino. (tik apsimeta)
Kodėl būtent man taip nesiseka? Kodėl būtent aš pakliuvau į nelaimingųjų sąrašą.. Atsakymo tikriausiai nesulauksiu,nes visada tokia liksiu. Tokia,vieniša,tuščia. Nes niekas negali mano vidaus pripildyti, niekas negali būti kartu. Nes aš kitokia. Kitokia, nes būtent galiu pasakyti tai rašydama.
Lengviau išeiti, ieškoti,keliauti, sustoti, pamesti ir vėl viską daryti iš naujo. 
Laikas būtent čia ir sustojo. Būtent 2013 metais tapau kitokia. Būtent dabar jaučiuosi dar tuštesnė. Išėjome į skirtingas puses. Ir net nemėgino padaryti,kitaip. Nes niekada nebuvo tokio ryžto,užsispyrimo ir siekio. Nebuvo baimės prarasti vertybę- žmogų.
Nes žino,nes pasitiki,kad gali būti geriau.
Tikiuosi taip ir bus.
Jis yra baimė. Bijo savęs. Bijo užsispirti. Bijo kovoti. Bijo daryti, kažką sudėtingiau. 
Tai aišku,juk lengviau pasirinkti, lengvą kelią, kuriuo keliausi, o po kurio laiko tik mintyse,negarsiai pasakysi sau, susimoviau. 
Bet jau tada bus etiketė: "ATMESTA"
Niekam nerūpi ateitis,šiek tiek tolimesnė. 
O verta susimąstyti.
Gyvenkit,žmonės:)
Tik praradęs supranti. Bet gal geriau nepraraskime vertų dėl prieinamų.:)
-G.