Laiškai laiškeliai....

Senai besėdėjau prie blog'o ir pagalvojau,o kodėl man neparašius čia ir vėl, kad kas nors įvertintų tai ką rašau, pakritikuotų..:)
Per tiek laiko kiek nesireiškiau savo blog'e įvyko keistų dalykų, kurie priverčia dabar džiaugtis gyvenimu...;)
Atsirado naujas žmogus mano gyvenime, kuris sugeba tik parašius man, palaikyti labai gerą atmosferą, atrodo lyg vaistai nuo problemų:):)
Žmogaus istorijos pasakojamos kasdien atrodo lyg iš filmo pasakojama dalis..:) Jo noras padėti, išgelbėti kažką atrodo toks stiprus...
Jo svajonės, artimus žmones padaryti laimingus toks begalinis..
Nuostabu, kad vis dar šiame XXI amžiuje atsiranda žmonių, arba žmogus, kuris IŠ TIKRŲJŲ nenorės ir nelinkės nieko blogo, kuris gal ir atrodys kitiems pasaulio bomba ar tiesiog įkyruolis, tenorės bent mažyčio stebuklo pavadinimu "Gėris" ..
Daugumą draugų mes laikome artimais, svarbiais..Bet labai mažai tikėtina, kad jis niekada nepasakys apie jus nieko blogo, susipykus ar ne, kad jis visada palaikys jus visose situacijose, kad bus amžinai draugu, nesvarbu kokiame pasaulio krašte būtum, bet aš tikiu tuo žmogumi, su kuriuo sukūriau naują pažintį, kad jis įstengtų būti iki gyvenimo galo ištikimu draugu:) Kuris padarytų viską dėl visų artimųjų, kad išspaustų iš veidelio bent menkiausią šypseną..
Dar kartais įmanoma tikėti stebuklais, kad vis dar yra stebuklingųjų žmonių, kurių vienas jau yra mano sąraše..:)
Pažintys praverčia, ypač su tokiais, kurie teikia gerą beprootiškai gerą atmosferą..:)
Ir jei tu, mielasis mano žmogau, skaitai šį laišką, žinok jog jis visas skirtas tau ! :):)
Žmogus šypsena, gėris, stebuklas! Kitaip tavęs nepavadinčiau, nuostabiausia, nuoširdžiausia būtybė visatoje..:)
Visiems įdomu,kam rašiau, paliksim paslaptyje, atskleisiu paslaptį, pažadu ! :):)
Ačiū Tau, ačiū :):):)

-G.

Mes sukurti,kad amžinai keistumėmės...

Turėjau begalybę svajonių troškimų...:) Kuriuos ir palikau kaip savo ateities planais...:)
Dabar vienas iš tikslų yra pradėti iš naujo tobulėti su savo balsu...:) Sunku susitaikyt su mintimi jog dainavau nuo keturių metų,o dabar nustojau tai daryti...:):)
Norėčiau,jog svajonės virstų realybe.. Taip pat noriu, visus savo įrašus už kažkokio laiko sudėti į vieną ir tiesiog išleisti į viešumą, tai dar viena mano svajonė...:) Juk rašo paauglė, savomis akimis, o ne suaugęs žmogus įsikūnijęs į kažką svetimą..:)
Kaip gera klausytis muzikos, neabejotinai rašyti čia, prisiminti jausmus, išgyvenimus, kuriuos jaučiau pirmą kart lipant į sceną, pirmus apdovanojimus, pirmas ašaras:)
Sunku patikėti tuom, kad nustojau tai daryti, nes dabar bus sunku atkurti vėl viską iš naujo...:)
Kiti sako, jog tai ko nepadarei anksčiau, nebegalėsi padaryti vėliau... O jei turėjau ir turiu gislelę , kuri iškart sukirba išgirdus muzika, kuri tiesiog priverčia mane nuskristi toli toli su savomis mintimis....:)
Muzika, kuri pažadina mano jausmus, kuri priverčia mane jaustis stipria, kuri niekada neišduoda kad ir kokios susiklostytų aplinkybės...
Kaip sakoma: "Galimybė įgyvendinti svajonę- štai kas daro gyvenimą įdomų..." Galėčiau teigti, jog neįgyvendinti, o siekti svajonės yra įdomiausia...:) Ir net nesvarbu kiek laiko jos sieksi,svarbu pasiekti...:):)
Įdomiausia rašyti blog'ą yra vasarą, kai sėdi lauke, su nešiojamu kompiuteriu, puodeliu kavos, gera muzika, kuri susilieja su vasaros nakties garsais ir  ir svarbiausia,jog vidurnaktį pasaulis kvepia žvaigždėmis, jaukia tyla...
O geriausia tai, jei esi įsimylėjęs, kaip lengva žinoti ir kritikuoti kitus, kai esi turėjęs daug gyvenimo pamokų ir be jokio skausmo kitiems pasakyti situacijos išeitį, dėl kurios mes praliejome begalę ašarų, o kitiems už dyką pasakome veiksmus, TEISINGUS veiksmus...:) Na bet bent jau tą akimirką pasijaučiame daugiau žinantys nei esame išties...:)
Kaip ir sakiau lengvai kuriasi sakiniai, pastraipos ,kai esi įsimylėjęs, tai prie to pačio galiu pridurti, bet meilėje yra dvi pusės ,geroji ir blogoji...;) Dažnai įsimylėjeliai kalba apie gerąją svetimiems, apie blogąją artimiesiems....:)
Štai viena iš blogųjų pusių.... Cituoju pati: "Kai žmogus tave meta, tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų drauge kurtas pasaulis ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave išbandė, nusivylė ir galiausiai uždėjo antspaudą "ATMESTA" .." Štai blogoji pusė meilės...:)
O gerąją dauguma girdite ir iš manęs, ir iš kitų įsimylėjusių žmonių..:)
Some people say that they can't live without oxygen, but I think love is more important..:)
....
Kvėpuoti vienu metu, kalbėti tyloje tuo pačiu balsu, jausti delno linijų artumą...Man gera, aš myliu.
Geriau numirti,nei leistis bučiuojamam be meilės..:)
Štai dėl ko reikia mylėti, mylėkit žmonės:)
O tie kurie skleidžia gandus, tai tiesiog rado dar vieną hobį, kuris nors reikšmingesnis negu praskėstas tarpukojis:D:)
Best wishes -G.

Feels

Šalta...
-20 laipsnių šaltis kausto visas kūno galūnes.. Žvarbus vėjas, sniegas pusto tiesiai į akis, trinu rankomis, kad pajausčiau tą šilumą, kuri nuramina nors sekundei..
Gatvės tuščios, tik blankūs žibintai tolumoje kažkur horizonte blizga.. Tokios tuštumos tiek viduje tiek išorėje dar nejutau..
 Kartais kažkur toliese, retkarčiais sucypia mažas šuniukas, pakimusiu balsu..
Ir tuomet nubėga kūnu šiurpuliukai, o mintys tokios tuščios, toookios blankos, net sunku ką tokiame šaltyje įsivaizduoti...
Užsimerkiu,jaučiu kaip visas pasaulis sukasi aplink mane, kaip cypimas pasikartoja periodiškai.. kaip sukasi blankios neįsivaizduojamos mintys... Ir visur atrodo, visuose butuose ,namuose leidžia fone mano mėgstamiausia daina, kurią mintyse ir žiopčiodama atkartoju ...: " Darling, don't you give up my life, alright...."
Dainuodama nors galiu nejausti sekundei to kaustančio šalčio,žvarbaus vėjo..
Ir pati periodiškai atkartoju šiuos žodžius, net nepajusdama, kaip nuo stipraus šalčio suklumpu.. atrodo jog kažkas imtų ir specialiai pakištų koją ,kad apvirsčiau... Suklupau, o mintys tos pačios blankiai išsidėsčiusios, daina vis nenustoja grojusi, šuns cypimas susilieja su daina ir atrodo lyg ir buvę taip...
Tik staiga nejučiomis prisiliečiu užmerktomis akimis prie kažko šilto, ir jaučiu tolygų alsavimą, kuris šildo mano delnus.. Pramerkiu akis, išvystu mėnulio šviesoje neryškų šešėlio figūravimą prieš mane, keletą sekundžių bandau atsipeikėti ir susivokti šalia ko aš stoviu ir kas tas laimingasis, kuris pasirodė laiku, lyg pasakoje, kai našlaitė baigia sušalti...
Ogi žinote kas, visi bandytų spėlioti, bet keli realūs faktai ir visi esate laimėtojai, ta šypsena kuri atsiranda tik šalia stovint man, tos žalios, gražiausios pasaulyje akys baigia persmelgti mano akis kiauriai,bet tuo pačiu suteikia jaukumo, o rankos, vos prisilietus supranti, jog nebejauti šalčio, o tik beprotiškai greit lekiančią šilumą į manuosius delniukus...
Jo žvilgsnis, lyg apšviestas mėnulio šviesos suspindi man prieš akis, ir net nepajaučiu kaip jo ranka apglėbia mano sukaustytą kūną,o kita jo ranka atsiranda ant kaklo ir jo lėėėtas prisitraukimas prie savęs ir šiltų lūpų alsavimas šalia manųjų tiesiog erzina,bet tuo pačiu ir gundo, nes tas troškimas kada NA KADA PAGALIAU jis mane pabučiuos...:) ir ta akimirka, kai mano šaltos lūpos jau nebetokios jau ir šaltos, o kūnas tiesiog ištirpęs,kaip sniegas prieš saulę... Ir štai tu visada pasirodai laiku, pasirodai, tada kada man to labiausiai reikia...
o ar žinojai, jog vis dar tavo žvilgsnis sugeba persmelgti mane kiauriai, o lūpos pabučiuoti taip saldžiai, jog dar ilgai paslapčiomis liežuviu liesiu jas,jausdama tavo lūpų pėdsakus.
Tobulasis, you shine better !
https://www.youtube.com/watch?v=xc1u9X4HFAE&feature=BFa&list=PLaSdzk80XJmfZdCTS0K157jDaNXfSnDcC 

It's my life

Ir vis grįžtu prie to paties, niekuo kitu negali pasitikėti,tik pats savimi:)

Ateityje dar bus daug dalykų kurie mus skaudins, stabdys, bet niekada neleisk, kad jie taptų priežastimi dėl kurios tu sustojai...
Vis labiau kasdien įsidėmiu šiuos žodžius. Kartais kvaila atrodo pykti ant tų, kurie tau yra svarbūs, kartais kvaila yra atleisti tiems, kurie nesirūpina tavimi ,tik užsideda kaukę "draugas" ... Na nors mielieji mano "draugai" padarykite taip,kad nors viena iš jūsų kaukių atspindėtų grožį...:):D
Kartais susimąstau,iškilus problemai, ar ji bus aktuali man po penkių metų, kaip mane mokino mylimiausioji antroji mama..:) Kartais nubraukiu problemą ir žingsniuoju toliau, padeda..:) Taipogi, kaip ir minėjau, visi kritikuojame, teisiame, nurodinėjame gyvenimus kitiems, o pačių jie sutvarkyti, nebūtų prie ko prikibti? ar vis gi, jūsų tik laaabai laki fantazija?.. Kad toks gyvenimas būtų mums reikia viso mūsų gyvenimo, nes laikui bėgant ir tik su patirtimi mes žinome visus atsakymus į anuos klausimus, žinome sprendimus iš senesnių veiksmų, pabrėšiu TEISINGUS VEIKSMUS...
 Kvaila,kad atrodo atiduoti draugams gali viską, o jie asidėkoja tik spjūviu į veidą.. aišku tai tik perkeltine prasme:) Ir štai gyvenimo pamoka, kurią bandau įsikalti sau į galvą.... XXI amžiuje draugų nėra, yra tik kaukės, kuriomis žmonės užsidengia, kai jiems ko nors reikia, kai žino jog gali gauti naudos iš jų... Argi dabar kasdien per žinias nepraneša, kaip kas nors ką nors padarė, viską ir daro tik savo labui, ar kuris nors darytų už dyką ir kitam, pasiųstų velniop ...:)
Nenoriu tuščiažodžiauti, bet tokia jau ir yra kasdieninė rutina, kasdieninė kiekvienos dienos taisyklė: Gyvenk sau, daryk sau, ir tiesiog viską daryk tik sau :)
Dabar retą kurį atrasčiau be priežasties šypsantis.. ar tiesiog padedant kitam:) Retas, kuris nepasijuoks iš žmogaus nelaimės, ar tiesiog nesėkmės.. Retas, padarys ką nors gerą gamtai, žmonėms.. Nes visą galvojimo dalį skiriame tik apie save.. Nepastebime kitų, neįvertiname kitų, nepadedame kitiems, nes juk dabar pagrindinis klausimas: o ar man iš to bus nauda?:) Gal ir ne finansinė, bet nuoširdus ačiū tikrai...:) Ir kodėl dabar viskas tampa taip nuvalkiota, supaprastinta:) Kodėl viskas tampa taaaip banalu?:) Argi ne mes sukuriame tokią atmosferą.. Juk tik mes vienintelliai esantys žmonės, gebantys mąstyti:)
Kasdien girdžiu: niekas nepadaro žmogaus gerovės labui,niekas nepadaro,kad man būtų geriau, o dabar tie kurie skaito, galėtų atsakyti, o tu ar prisidedi prie visko, kad būtų geriau nei yra?  dauguma atsakytų NE. :) arba vėl pasislėptų už vienos iš milijono kaukių,su atsakymu taip padarau, bet ir vėl apgausite ne mane, ne kitus, o tik save:)
Kartais ir aš prie to neprisidedu...Bet pastaruoju metu ignoruoju žmonės su kaukėmis, nepilnaverčius žmones, arba kurie tik ieško naudos sau:)
Šiuo atveju rašau, kad padėkočiau tiems draugams, artimesniems nei draugams, kuriais tikrai galiu vadinti DRAUGAIS...:)
Ištarti didelį AČIŪ tiems, kad kai man buvo problema, buvau prislėgta, arba tiesiog visose situacijose jie buvo su manimi...:)
Retai rasi draugų, žmonių, kuriems būtų svarbu žodis draugas, kuris vertintų taip, kaip vertina pats save:)
Ir grįšiu prie to nepasitikėkite niekuo, išskyrus savimi. Juk mes visi esame pats savo gyvenimo kalvis. :)
Būkite pilnaverčiai žmonės, reiškiantys savo nuomone, nelabai sureikšminę svetimas:) Juk tu visada liksi vienas, visi kiti tik iliuzija..:)
Ir nors keliomis problemomis jūsų gyvenime bus mažiau♥

Best wishes
-G ♥

I just love you

 I just called to say I love :)
Galbūt banalu dažnai rašyti, tik apie savo jausmus, savo išgyvenimus. Bet iš ko gyvenimas daugiau susideda, jei ne iš meilės ir filosofijos:)
Negalėčiau įtalpinti į klaviatūrą savo jausmų, neapsakoma žodžiais, bet pamėginti verta:)))
Kas daugiau jei ne jis, nuvalys mano ašaras atsargiai prisiliesdamas pirštukais skruostus, pažiūrės mielomis,giliomis akimis ir pasakys, tvirtą "MYLIU" , kas daugiau jei ne jis, grįžęs kiekvieną penktadienį pasitiks mane mokykloje su pačia mieliausia šypsena,ooooh ir gražiausiomis duobutėmis !:) Kas jei ne jis šiltai ant sofos įsirangęs mano glėbyje stebės ne filmą, o filmo metu mano besikeičiančias emocijas:) Kas jei ne jis, pasakys žodžius : "Tik savaitgaliais galiu tave palepinti" ir tuo tarpu priperka tieeeek saldumynų,kad akyse net raibsta :) Kas jei ne jis, kiekvieną vakarą vietoj labas pasakys "Pasiilgau" ..
Kad žinotumėte, nors ir labai erzina ,ir atrodo užmušti galėčiau tuos kurie mane pažadino, bet nieko nėra nuostabiausia užsimiegojusiomis akytėmis pasiimti telefoną ir kas rytą pažadinti savo mylimąjį:) Atrodo,sunku iškęsti tą savaitę be jo, jausti jog jo šalia nėra,bet patikėkite ne, niekas kitas kaip atstumas nėra geriau, nes tada pradedi jausti dar didesnį pasiilgimo jausmą, dar didesnius jausmus, dar stipriau ir stipriau mylėti.. atstumas- tai laikas,kuris įrodo, koks vienas kitam esat svarbus:)))
Ir patikėkite manimi, nesvarbu, kokia nuomonė bebūtų kitų žmonių, nesvarbu ką kalbėtų apie jus arba kitaip sakant mus, niekas kitas jokios tiesos nežinos tik du žmonės esantys kartu.
Kartais nesuprantu tokių žmonių, kodėl  reikia šnekėti apie kitas poras, įrodinėti kažkokias neteisingas paskalas, trukdyti būti laimingiems. Jeigu jūs neturite antros pusės, ir kyla pavydas matant gražiai draugaujančias poras, sustokit apkalbinėti, skleisti neteisingą informaciją, nes vis dėlto lazda turi du galus, atsigręš ir į jus:) Arba ir liksite vienuolėmis arba kunigais:D ir turėsit labai didelę gyvenimo bėdą.
Vienas mažytis pastebėjimas, nepavydėkite poroms, nesijauskite rūpimi mūsų santykiuose, juk visų gyvenimai skirtingi, verčiau užsiimkite savo veikla, kuri galbūt po 5 metų bus aktuali jums:) o tuo labiau, kokiai porai rūpi kitų gyvenimai, jos tik džiaugiasi būdami kartu ir gyvendami savo gyvenimą, su SAVO TAISYKLĖMIS. nediktuokite jų kitiems,o kartais pamėginkite pritaikyti jas sau:) Juk tai ką kalbate apie kitus,dažniausiai apibūdina ne juos,o jus:) Savaime aišku nuo apkalbų nepabėgsime nei vienas, bet esmė ir yra ta, iš kur jos daugiau atsiras, jei ne iš pačio žmogaus. Manau kiekvienas save laikome žmogumi, žmogiška klysti, žmogiška daryti klaidas, žmogiška pavyduliauti,bet gal pagaliau tai padarykite viduje ir vienas su savimi, nei aplinkoje, kuri išgirsta tik tai ką nori girdėti.
Niekada nesmerkiau nei vieno žmogaus, niekada nepakėliau nosies, prieš tus kurie nesijaučia pilnai pasitikintys savimi, nes visada laikiausi žodžių: NIEKADA NEŽINAI KAS TAVĘS RYTOJ GALI LAUKTI.. argi ne verta susimąstyti,jog tai tiesa.:)
Bet mieli liežuvautojai, jei kažkada apie jus žinodama tikrai,jog įkišote savo liežuvius,pasakiau ką nors blogo, žinokite jog iš visos širdies man tai nerūpi:)
Nemėginau dabar įrodinėti savo tiesos, taigi laisva Lietuva,laisvos mintys,kas nori tas skaito, kas nori tas kritikuoja:) Kritika-kartais būna dar vienas pastūmėjimas, daryti geriau,nei darei:)
Jei kalba, vadinasi tavo gyvenimas ne toks jau ir blogas:D:)
Ir niekada NIEKADA nepraraskite vertų,dėl prieinamų.:)
Jeigu norite turėti gražų gyvenimą,švarų, gražią draugystę, darnius santykius vienas sakinys: GYVENK, o ne užsiimk tuo, kas po kelerių metų tau tiesiog nebebus aktualu.
dar pamiršau pasakyti, kad beproooootiškai tave myliu, kleckiukai !
Gyvenkit žmonės.
best wishes, -G *

Thanks to you,I know what it means to love

Visi mes sutikę žmogų,kuriam per trumpą laiką pajaučiame simpatiją, galvojame,kad jis mano ateitis,jis mano gyvenimas. Velnias,ar gi tai realu?  Prieš galvojant apie ateitį su žmogumi, kiek daug turime nukeliauti iki to,kad įsitikintume.
Pradžioje atrodo , meilė tokia stipri, aistringa,kovojanti net ir nenorom..Juk pradžioje, per patį stipriausią susižavėjimą ar kas nors galėtų pastebėti minusus? Tai būtų nenormalu.Juk tada kartojame visiems,koks nepakartojamas jis,koks nuostabus jo elgesys,veiksmai,žodžiai.. Praėjus laikui, pradedame pažinti žmogų, jo visas savybes, pradedame pastebėti minusus,kuriuos pasakome iš kart,kad toliau neatsirastų jų daugiau..Pradedame pavyduliauti,parašius kitos lyties atstovui, prasideda pykčiai, tada ir pirmos ašaros, pradedame jausti neapykantos jausmą,galėtume išvadinti pačiais bjauriausiais žodžiais jį, nes tada ir vėl mintyse pakartojame: "Ir vėl jis manęs nesuprato" .. Tada bandome įrodinėti savo tiesas,bandome būti nuolaidžios,bet padarius klaidas jam primename jam kaskart,prieš pasakius jo nuomonę ,kuri skiriasi nuo mūsų. Ir mes norime,kad atsiprašinėtų valandomis, kad kartotų: "Daugiau tai nepasikartos" .. Ir mes žinome,viduje kažkur giliai tikime,kad jūs to ne be pakartosite. Mes pykstame,kai išeinate su draugais,o mes sėdime kažkur kamputyje,supykusios,bandančios įrodyti,kad mums visą tai nerūpi,atrasime veiklos ir taip,o viduje tik ir trokštame,kad kuo greičiau grįžtų,kad kuo greičiau parašytų: "Mažyte,dėl tavęs grįšiu ,nes beprotiškai pasiilgau". Kartais atstumiame jūsų apkabinimus,bučinius vien tam,kad tai pakartotumėte dar kartą ir dar kartą ir dar.. nenustosite to daryti,tol kol mes pasakysime "užteks, noriu,kad tai pakartotumėme vėliau" ,o kartais mums tiesiog nuostabu stebėti,kaip jūs žvelgiate į mus įsimylėjusiomis akimis,kartojate: "niekada negalėsiu tavimi atsigrožėti" .Ir mums patinka neigti komplimentus,nes norime išgirsti juos dar kartą, nors kartais ir labai nuvalkiotai skamba,bet visą tai būna iš mylimiausio žmogaus lūpų.. Kartais mes sakome,jog atrasi geresnę už mane, bet širdyje tik ir trokštame,kada pasakysite: "Tu geriausia,geresnės nebeįmanoma rasti" ,kartais sakome,jog mums viskas gerai,nors įsikibusios į pagalvę braukiame ašaras, mintyse tik ir sukasi mintys: "Prarasiu tave,prarasiu ir save" ..
Nors ir sakome: "ištversiu ir be tavęs,jei pabėgsi, viskas bus gerai,su laiku atrasiu kitą" ,bet tvirtai žinome,jog pabėgus iš gyvenimo,dar ilgai gyvensime prisiminimuose,dar ilgai bandysime susigrąžinti, kovoti, tikėti,jog kada nors vėl laikysime už rankos, ir tvirtai vienas kitam sakysime, jog niekada nepasitrauksime, nes šalia savęs nieko kito neįsivaizduojame, dar ilgai mes liūdėsime,klausant dainų kurios primins jus:)
................
Ir aš tvirtai žinau, jog visą tai dabar turiu, dėl ko tikriausiai turėsiu visą gyvenimą dėkoti ,Tau ,Robertai:)
Tu išgirdęs: "ah,mažiukai,tai mano svajonė",atsakai: "tą svajonę taip lengva išpildyti,tik reikia laiko", ir tu padarai taip,kad svajonės pildytųsi. Tu kasdien atsikėlęs labai anksti parašai man žinutę,dėl kurios aš šypsausi visą likusią dieną.. Kai paskambinus tau,girdžiu : mažyte,pasiilgsiu tavęs per naktį" arba "ką tik išsiskyrėme, o aš jau norėčiau pribėgti ir apkabinti,nes pasiilgau ir vėl" ,o dar geriau ,kai stipriai suspaudi ir pasakai : "kaip man liūdna atsisveikinti,pabūk dar 5min, ir tą patį pasakai po 5minučių ,ir dar,ir dar..." Tik tu kasdien man tikriausiai daugiau nei šimtą kartų pasakai,kaip tu mane myli, arba bijau tave prarasti..
Kad tu žinotum,kaip man patinka tave stebėti,kai kepi blynus,nors ir pasakai: "Mažyte,niekada nesu jų kepęs manau nepyksi,jei nieko nesigaus" arba kaip išvertę pilvukus gulime  ir žiūrime labai juokingą komediją, o po to saldžiai užmiegame:))))
arba,kai parašius tau žinutę su tekstu: "leliukai,lauke labai šalta,gal galėtum ką nors iš savo rūbų spintos atnešti man" ,nors ir nesvarbu,kad gyveni tolokai nuo manęs, kad ir koks būni pavargęs,ateini ,sušildai, ir tada visos mintys: "velnias,ką be tavęs daryčiau" .. Padarai viską, kad šypsočiausi,ne paslaptis ,jog dabar šypsausi taipogi :))))
Mielieji, prieš pradedant mylėti, prieš pradedant kovoti dėl ilgų santykių, pažinkite žmogų, įdėkite visą save, įrodykite,jog jūs tas žmogus,kuris išmokys mylėti, nešvaistykite laiko su trumpalaikiais susižavėjimais, nesuteikite vilčių tiems,kurių nemylite,jie irgi žmonės, kurie taip pat įskaudinti būti nenori.Juk dažniausiai skaudina tie,kurie pažadėjo niekada neskaudinti:) Meilė,ne žaidimas, o jei pradėjai žaisti, tai niekada ir nebūsi gerbiamas,vien todėl jog nemokame vertinti tai ką turime. Tobulybė nuobodi,pasiekus ją,neįdomu gyventi. Viskas vyksta po mažumėle, ir tik po ilgo laiko suprasite,kad visą tai daryti buvo verta,JUK UŽSITARNAVOTE NUOSTABIAUSIUS SANTYKIUS.

Ir is dar kartu

Oho :) štai laikas kai mane vėl įkvėpė rašyti ,rašyti ir rašyti...

Šį kartą nepamokslausiu, nematerializuosiu visko, o tiesiog rašysiu iš širdies gelmių savo dabartinius jausmus...
Sunkiausia meilėje yra pirmasis mėnuo, dažniausiai tik per tą mėnesį vienas kitą mes gerai pažįstame, tik per tą mėnesį sužinome pliusus ir minusus. Na o tada jau galime manipuliuoti jo veiksmais, nes pažįstame geriau nei bet kuris kitas.
Aš neišsižadėsiu savo jausmų vien tam, kad dažnai mūsų interesai išsiskiria ir abu pradedame rodyti savo silpnumą slėpdami jį tuose niekšinguose principuose. Net pati šyptelėjau:)
Nors mes ir pykstamės ir būna toks laikas kai vienas kito nematome dėl tam tikrų priežasčių, bet nors ir nematydami vienas kito neužmirštame ką reiškia mūsų santykiuose meilė. Juk kiekviena pora interpretuoja meilę savaip.
Mes ją suprantame kaip begalinį atsidavimą vienas kitam.
Nors dauguma mūsų net nėra matę kartu, na tie dauguma tai tik praeiviai ar pažįstami, galiu drąsiai pasakyti, nes jei pamatytumėt paimtų toks  pavydas, nes mūsų santykiai ne tik tarpusavyje gražūs, bet ir pažvelgus iš šono.
Na taip pat mėgstam meilę vienas kitam pažymėti, o kaip pažymėti paliksime paslaptyje
Žinote, jeigu dabar reikėtų pasakyti kaip aš jį myliu, ar parodyti tai, nežinočiau nuo ko pradėti . Nuo gražių dalykų ar nuo LABAI gražių dalykų.
Kiekviena minutę mes kartu sugebame įamžinti taip, kad dar kelis vakarus gulėdami atskirose lovose, kalbėdami telefonu aptarinėsime kaip buvo gera kartu.
Ir nespėjus išsiskirti jau mano telefone blyksi švieselė ir jau žinau, kad jau skambini TU .
Kad ir kaip būtų sunku ištverti reikšmingesnius pykčius, mūsų nuomonių nesutapimus aš pasitraukti vis dar neįstengiu, vien todėl ,kad mane laiko pririšę prie jo.
Aš neatsisakysiu to kas nuostabu vien dėlto, kad tai sunku. 
Atrodo jog šis jausmas yra stipresnis už visatą, už visas žemės išdaigas, atrodo jog tą jausmą jausdama esu stipresnė nei tas kuris to jausmo neturi. Ir aš seniai pati pastebėjau kaip atradusi jį pradėjau švytėti, na švytėti ne taip kaip saulė, o taip kaip žmogus, mylintis žmogus. Tiek jo išorėje tiek viduje aš pastebiu tiek daug ir vis bandau suvokti ar aš matau daugiau nei jūs vien dėlto, kad aš jį myliu, ar todėl jog aš jį pažįstu geriau nei jo mama 
Aš pasitikiu juo, jis pasitiki manimi . Jis pasako net gi tai ko bent jau pagal mane man nereikėtų žinoti. Pasitikėjimo jausmas su kiekviena diena vis didėja, o be pasitikėjimo ryšio nėra. O pas mus yra taip gražu viskas, kad tiesiog kiekvienu jo žodžiu aš patikiu, esu priversta patikėti, nes myliu. :)
Ir kas būtų toks drąsuolis ir pasakytų, jog paaugliai nemoka mylėti, tada turėtų su manimi reikalų, manau ne tik su manimi o su visomis poromis, kurios kovoja dėlto jog įrodytų, kad paauglių meilė yra kažkas stebuklingo, na nekalbu už visus, bet už daugumą tai tikrai
Aš jį galėčiau pavadinti broliu, geriausiu draugu ir savo vaikinu. Broliu, nes turime tiek daug bendro. Geriausiu draugu, nes jam galiu pasakyti tiesiog VISKĄ. Vaikinu, na ir patys suprantate, nes myliu beprotiškai smarkiai. 
Jis užvaldo mano sielą, kūną, protą, mintis.. Negaliu negalvoti, negaliu nemylėti, negaliu neparašyti, negaliu nepasiilgsti, negaliu tiesiog nebūti su juo. Nes buvimas su juo, tai pats nuostabiausias mano laikas.
Jeigu galvojant savanaudiškai ir sakant teisybę, aš siekiu vis dar noriu ir turiu vilties išbūti su juo tiek ilgai jog būdami seni prisiminsime savo tokias niekšiškas klaidas, dėl kurių skaniai pasijuoksime.:)
Su juo pietų miegas yra tiesiog nuostabus.... Ilgi pasivaikščiojimai nors ir kaip vargina, kad ir kaip skauda kojas yra patys gražiausi, atrodo pamatau daugiau grožybės nei vaikščiodama viena.
Aptarus viską ką dabar parašiau, dauguma gal ir susidarytų nuomonę : paika, didelio susižavėjimo meilė, pasikartosiu aš myliu labiau nei tie ,kurie draugauja ilgiau ,nei mes ir myliu tiesiog taip smarkiai, kad daugumą priverčiau pavydėti. Mes gražūs vienas kitam, nes tai ką mes matome yra tikrasis, gražusis vaizdas,  nemylintis žmogus mato tik pilkąją pasaulio pusę.
Išvada: laikas įsimylėti tiems, kurie dar nemyli.
Nuoširdžiausiais jausmais  G.

Once again

Ar  įmanoma visada būti tobulybės įsikūnijimu paprastame žmoguje, drįsčiau abejoti. Ar bent kartą nors vienas iš jūsų esate pasijautę kvailio vietoje, įskaudinti, nemylimi, niekieno nesirūpinami, nesaugojami. Aš atsakyčiau už jus visus taip jūs tikrai esate nors vieną iš duotųjų variantų pajautę. Visi sugebame kaltinti kitus, peikti juos už neteisingus žodžius veiksmus, ar panašiai, nurodinėti kitiems pareigas, o nors vienas iš jūsų bent kartą pasižiūrėjote į save, bent kartą suvokėte ir patys save peikėte, nurodinėjote, kaltinote už viską ką esate padarę. Drįsčiau abejoti su kiekvienu, visi norime pasirodyti kur kas protingesni už savo draugus, bendraamžius, o kaip yra iš ties? Tikriausiai tai jausmas , kuris užvaldo kiekvieną smegenų ląstelę, blokuoja kritiką, ir priima tik komplimentus, ir pagyrimus.
Ar gi nenorėtumėme visi gauti tik pagyrimus iš kitų? O kokia iš ties yra realybė, ir tikslas gyventi? Norite išgirsti atsakymą? Jis paprastas kaip du kart du. Kiekvienas gimstame paprasti, bet laikui bėgant mes siekiame tobulybės. Tobulybė pasireiškia tada, kai žmogus išeina iš gyvenamosios erdvės. Kai prarandame tai kas buvo artimiausia, tada radome tik pačius tobuliausius jo bruožus. Juk būti žmogumi yra menas, jį suprasti meniška. Ar kiekvienas sugebėtume  atsakyti į kiekvieną klausimą pateiktą apie žmogų, manau ne. Gi žmogiška klysti, dar žmogiškiau suversti kaltę kitam, tokie jau esame mes, MATERIALISTAI žmonės.
Nerašiau vien tam, kad kritikuočiau ir peikčiau jūsų nesupratingumą, į šį pasaulį taip pat atėjau žmogiškomis sąlygomis, ir taip pat esu žmogus. Rašau kad įsiaiškinčiau vieną žmogišką žmogaus savybę, tai jausmus, o dar tiksliau meilės sindromo požymius..
Kreipiuosi į žmonės kurie myli, buvo įsimylėję, o gal tiesiog į tuos ,kurie jaučia kažką panašaus į tą vadinamą meilės sindromą..
Ar kai paima jus mylimas žmogus už rankos, suvirpa stipriausias organizmo raumuo, širdis? Ar kai jus apkabina patinkantis žmogus, pasijaučiate taip, lyg visas pasaulis jums po kojom? Ar kai priartėja prie jūsų su karštu alsavimu , ir paliečia jūsų lūpas mylimas žmogus, jaučiate jog apsvaigsta visas kūnas, ir nori kartoti tai dar ir dar?  Ar kai mylimo žmogaus pirščiukai bėgioja jūsų kūnu jaučiate padažnėjusį alsavimą, ir jaudinantį jausmą kūne? Ar kai jus rengia žvilgsiu jūsų mylimasis, susijaudinate net daugiau, nei kai rengia iš ties? Ar kai susilieja jūsų kūnai, jaučiatės taip lyg pagaliau pasiekėte dangų, arba lyg trys metrai virš dangaus?
ŽINOTE KĄ? Aš jaučiu, aš visą tai jaučiu. Aš prisimenu jo žodžius, aš apsvaigstu, aš leidžiuosi jaudinama, aš galų gale myliu, aš šypsaus, aš verkiau, aš jaudinuos, aš suvirpu, aš jaučiuosi visaip, aš norėčiau gulėti po atviru dangumi, po žvaigždėtu dangumi, su juo, su mylimu žmogumi, ir visą naktį kartoti kaip jį myliu, tol kol pavargus, užmigčiau jo glėbyje. O ryte prabudus, mažais savo delniukais glostyčiau jo plaukus, ir pro saulės spindulius, jis pramerkęs akytes, matytų mano pačią plačiausią šypseną. Kaip tik nespėjęs ištarti : „Labas rytas, mieloji!“ aš jį prispausčiau prie žolytės labiau, ir prispausčiau savo lūpas prie jo lūpų, ir atitraukus jas, apkabinčiau !
Kai bus jam liūdna, visada numesiu linksmiausią dainą, anekdotą, ir savo juoką ! Kai jam bus per daug linksma aš jį sušildysiu didele banga mielų frazių, žodelių. Kai bus jam šalta , aš nors ir drebėdama apkabinsiu jį taip stipriai, kad galvos jog išprotėjau. Kai bus jam skaudu palikti mane, suspausiu jo delniuką su savuoju, ir pasakysiu, kad ir kiek toli būsi nuo manęs, kad ir kokios kliūtys mums trukdys, mes įveiksim, mes iškentėsim ! Kai pasirodys akytėse ašaros, nesvarbu džiaugsmo ar liūdesio, nuvalysiu vos veidelį pirščiuku paliesdama, ir stipriai apkabinus kartosiu kaip myliu jį tol kol iš jo liūdnų lūpyčių pasirodys išprotėjusi šypsena!
Jeigu ir sakau, kad nekenčiu tavęs, tai parodo jog visada nori būt su tavimi, jei ir sakau dink iš akių, nebenervink manęs, tai tiesiog tik dar kelios replikos, kai pritrūkstu žodžių, jei ir sakau jog nebenoriu būt su tavimi, tai dar vienas požymis moters, kurio vyrai nesupras niekada, tai tiesiog pasakyk man, mieloji, myliu tave. O jeigu kada nors ketinčiau pabėgti, niekada neleisk, nes stebuklas mano gyvenime niekada nebepasikartos, ir tai antras moters požymis, kurio vyrai nesupras. Ir jeigu pasakysiu tau kad MYLIU TAVE, atsakyk man tuo pačiu.
Ar dabar žinai, jog visada tave nešiojuos savo širdelėje, kad ir kokia niūri nuotaika, aš visada BE GALO tave myliu, kad ir kur aš bebūčiau, visada liksiu su tavimi.
Ir jei kada nuspręsi pabėgti kur nors tolėliau nuo manęs, prisimink ką pasakiau, aš visada su tavimi. Nesvarbu tai truks tūkstantį dienų ar milijoną, bet liksiu, jei netikra, tai nors tavo širdelėje...

Maža skiltis

Tai diena, kai baigėsi viskas.. Kai pagaliau nustojau tikėti savo vadinamais „draugais“ , tai diena kai pradedu viską iš naujo.
Svajoti  XXI a. nebemadinga, bet niekada nereikia išsižadėti, to , kas tau svarbiausia. Išmokau kovoti su savim, su savo jausmais, su išgyvenimais, draugų netektim. Aš išmokau, nepaisant to, ką pamanys apie mane aplinkiniai. Aš kovoju iki šiol jog pasaulyje dar gyvuotų muzika, jausmai, išgyvenimai, ir tai ko nematome kasdien, kas padaro mūsų pasaulį stebuklingą .
Kiekvienas iš mūsų nebejaučiame laiko, stebuklų, mažų stebuklų gyvenime, kurie mus galop padarytų laimingais. Ar bent kartą nors vienas iš mūsų pagalvojome, kodėl mums nesustojus, ir pasidžiaugus, praeivio šypsena, iškritusiu sniegu, šuns pėdutėmis paliktomis sniege, mažais vaikučio delniukais, galų gale kodėl nepasidžiaugus pačiu savimi? Kodėl iki šiol, nei vienas iš mūsų neatsakome , kur? Kur mes lekiame. Ko siekiame, kodėl bėgame nuo įvairiapusiškai džiugių dalykų!
..........
Atėjus žiemai, iškritus pirmajam sniegui, aš nesidžiaugiau, taip, kaip džiaugiuosi dabar. Tikriausiai ne vienas paklaustų kodėl? Aš pradedu suvokti, ką reiškia žmogus, kuris kiekvieną minutę, kiekvieną akimirką, visada yra su manimi. Nesvarbu, aš irzli, pikta, nepatenkinta, bet aš jam vis tiek patinku! Kad ir kokia niūri nuotaika, bjaurios mintys, keisti jausmai, bet jo žodžiai, jo švelnumas, tai kažkas nerealaus..Kovojau su jausmais, bet širdis nugalėjo  mane. Ji įsakė man, pamilti jį, jo šypseną, jo prisilietimus, jo pačius nuostabiausius žmones ! Dabar žinau, kad žmonės ir aš viena iš jų , esame materialistai, bet pradedu kurti jo ir savo idilę. Pradedu, suvokti, kaip kasdien jo žodžiai, jo paprasti žodžiai sugeba nusiristi iki pačių giliausių širdies gelmių, kaip kiekvienas jo atsiprašymas, man tampa svarbesnis už mano ateitį.
Ar bent kartą suvokėt, ką reiškia mylėti, jausti ir tikėti? Ne? Tai niekada ir nesuprasit, paprasčiausio ir stebuklingiausio žodžio meilė! Sakoma, jog vaikinai neturi jausmo, kuris apibūdinamas žodžiu meilė. Aš šimtą procentų esu įsitikinus, kad tie išvados ekspertai klysta. Jie žmonės, kaip jie gali nejausti? Savanaudiška.
Jei būčiau nemirtinga, aš galėčiau savanaudiškai žiūrėdama į jį pasakyti: „jog pasiliksiu pas tave širdelėj amžinai“..  Gaila, jog tai tik dar vienas mano troškimas...
Dar vienas iš mano troškimų, paimti jam už rankos, pabėgt į pasaulio kraštą, ir kovojant su besikeičiančiom oro sąlygom, besikeičiančiu laiku, kovojant kartu su juo, suvokti, kad tai ką jaučiu nėra tai tik mano išgalvota fantazija, mano išgalvoti sapnai! Noriu jam įrodyti, kad tai ką jaučiu yra netikėtai atrasta šiuometinėj kasdienybėj. Kad ir kokių sunkumų, išgyvenimų mes patyrėm ir patirsim, aš visada mylėsiu. Mylėjau tave , tau nežinant. Jaučiau tave, tau nebūnant su manim, kovojau už tave, net ir neįvykus kovai.
Pažvelkime į gyvenimą akimis to žmogaus kuris kažką myli.. Žinot, ką pastebėtumėm, jog jis net ir pilkiausioje kasdienybėje, visada pamatys mylimo žmogaus žydras akis, visada spinduliuos šilta energija, visada šypsosis tam, kuris sukūrė pasaką !
Nustojus kovoti su priešais, nustojus pavydėti kitiems, ir pradėjus suvokti gyvenimo prasmę, ir atsiradimą, aš galiu teigti, jog dar niekada nebuvau tokia laiminga, dar niekada nesijaučiau tokia saugi, rūpima, ir mylima..   
Šyptelėjau sau.. pastebėjau, kaip akyse pradėjo kauptis ašaros.. Ir džiaugsmo ir skausmo, ir ištikimybės.. Kad ir kaip toli būsi nuo manęs, aš jausiu visada tave šalia savęs, aš niekada neužmiršiu kaip privertei mane jaustis, niekada nepamiršiu tavo pačių gražiausių pėdučių mano širdelėj, niekada neužmiršiu to žodžio iš tavo lupyčių „myliu“ , niekada nepaleisiu skrajojančios širdelės, kuri pagaliau buvo užpildyta šilčiausio žmogaus žodžių, troškimų, ir svajonių.
.................
Užsimerkiau, iškvėpiau didelį oro gurkšnį, nubėgo skruosteliais sūrios ašaros..Įsitaisiau lovoje, su karštu puodeliu arbatos, ir svajojau.. Svajojau kaip kada nors aš tiesiog visam pasauliui pasakysiu : „Kovojau  ir niekada nepasidaviau, rizikavau, ir niekada nebijojau pasekmių, štai ką reiškia būti įsimylėjusiam!“
Įsivaizduoju dabar kaip tave stipriai stipriai apkabinu, kaip mūsų širdelės pradeda mušti vienodu ritmu... Kaip tave apkabinus jaučiuosi, jog apkabinu visą pasaulį.. Kaip pabučiavus tave žinau, jog suvirpa lūpos kampučiai... Kaip tylint mąstau kada ir vėl tai pakartosim dar kartą.. Milijoną kartų save mėginau įtikinti jog meilė, tai tiesiog skausmo ir vilties jausmas.. Ir vėl aš klydau.. Ir vėl..
Bet iš klaidų mokomės.. Jeigu kas nors įlystų į mano vidų tikriausiai pamatytų kaip iš jaudulio drugeliai skraido pilve.. Kaip širdis šypsos ir džiaugiasi , jog pagaliau atrado tai ko ilgai ieškojo...
Svajoti niekada nenustosiu... Svajoju , svajoju svajoju..