Once again

Ar  įmanoma visada būti tobulybės įsikūnijimu paprastame žmoguje, drįsčiau abejoti. Ar bent kartą nors vienas iš jūsų esate pasijautę kvailio vietoje, įskaudinti, nemylimi, niekieno nesirūpinami, nesaugojami. Aš atsakyčiau už jus visus taip jūs tikrai esate nors vieną iš duotųjų variantų pajautę. Visi sugebame kaltinti kitus, peikti juos už neteisingus žodžius veiksmus, ar panašiai, nurodinėti kitiems pareigas, o nors vienas iš jūsų bent kartą pasižiūrėjote į save, bent kartą suvokėte ir patys save peikėte, nurodinėjote, kaltinote už viską ką esate padarę. Drįsčiau abejoti su kiekvienu, visi norime pasirodyti kur kas protingesni už savo draugus, bendraamžius, o kaip yra iš ties? Tikriausiai tai jausmas , kuris užvaldo kiekvieną smegenų ląstelę, blokuoja kritiką, ir priima tik komplimentus, ir pagyrimus.
Ar gi nenorėtumėme visi gauti tik pagyrimus iš kitų? O kokia iš ties yra realybė, ir tikslas gyventi? Norite išgirsti atsakymą? Jis paprastas kaip du kart du. Kiekvienas gimstame paprasti, bet laikui bėgant mes siekiame tobulybės. Tobulybė pasireiškia tada, kai žmogus išeina iš gyvenamosios erdvės. Kai prarandame tai kas buvo artimiausia, tada radome tik pačius tobuliausius jo bruožus. Juk būti žmogumi yra menas, jį suprasti meniška. Ar kiekvienas sugebėtume  atsakyti į kiekvieną klausimą pateiktą apie žmogų, manau ne. Gi žmogiška klysti, dar žmogiškiau suversti kaltę kitam, tokie jau esame mes, MATERIALISTAI žmonės.
Nerašiau vien tam, kad kritikuočiau ir peikčiau jūsų nesupratingumą, į šį pasaulį taip pat atėjau žmogiškomis sąlygomis, ir taip pat esu žmogus. Rašau kad įsiaiškinčiau vieną žmogišką žmogaus savybę, tai jausmus, o dar tiksliau meilės sindromo požymius..
Kreipiuosi į žmonės kurie myli, buvo įsimylėję, o gal tiesiog į tuos ,kurie jaučia kažką panašaus į tą vadinamą meilės sindromą..
Ar kai paima jus mylimas žmogus už rankos, suvirpa stipriausias organizmo raumuo, širdis? Ar kai jus apkabina patinkantis žmogus, pasijaučiate taip, lyg visas pasaulis jums po kojom? Ar kai priartėja prie jūsų su karštu alsavimu , ir paliečia jūsų lūpas mylimas žmogus, jaučiate jog apsvaigsta visas kūnas, ir nori kartoti tai dar ir dar?  Ar kai mylimo žmogaus pirščiukai bėgioja jūsų kūnu jaučiate padažnėjusį alsavimą, ir jaudinantį jausmą kūne? Ar kai jus rengia žvilgsiu jūsų mylimasis, susijaudinate net daugiau, nei kai rengia iš ties? Ar kai susilieja jūsų kūnai, jaučiatės taip lyg pagaliau pasiekėte dangų, arba lyg trys metrai virš dangaus?
ŽINOTE KĄ? Aš jaučiu, aš visą tai jaučiu. Aš prisimenu jo žodžius, aš apsvaigstu, aš leidžiuosi jaudinama, aš galų gale myliu, aš šypsaus, aš verkiau, aš jaudinuos, aš suvirpu, aš jaučiuosi visaip, aš norėčiau gulėti po atviru dangumi, po žvaigždėtu dangumi, su juo, su mylimu žmogumi, ir visą naktį kartoti kaip jį myliu, tol kol pavargus, užmigčiau jo glėbyje. O ryte prabudus, mažais savo delniukais glostyčiau jo plaukus, ir pro saulės spindulius, jis pramerkęs akytes, matytų mano pačią plačiausią šypseną. Kaip tik nespėjęs ištarti : „Labas rytas, mieloji!“ aš jį prispausčiau prie žolytės labiau, ir prispausčiau savo lūpas prie jo lūpų, ir atitraukus jas, apkabinčiau !
Kai bus jam liūdna, visada numesiu linksmiausią dainą, anekdotą, ir savo juoką ! Kai jam bus per daug linksma aš jį sušildysiu didele banga mielų frazių, žodelių. Kai bus jam šalta , aš nors ir drebėdama apkabinsiu jį taip stipriai, kad galvos jog išprotėjau. Kai bus jam skaudu palikti mane, suspausiu jo delniuką su savuoju, ir pasakysiu, kad ir kiek toli būsi nuo manęs, kad ir kokios kliūtys mums trukdys, mes įveiksim, mes iškentėsim ! Kai pasirodys akytėse ašaros, nesvarbu džiaugsmo ar liūdesio, nuvalysiu vos veidelį pirščiuku paliesdama, ir stipriai apkabinus kartosiu kaip myliu jį tol kol iš jo liūdnų lūpyčių pasirodys išprotėjusi šypsena!
Jeigu ir sakau, kad nekenčiu tavęs, tai parodo jog visada nori būt su tavimi, jei ir sakau dink iš akių, nebenervink manęs, tai tiesiog tik dar kelios replikos, kai pritrūkstu žodžių, jei ir sakau jog nebenoriu būt su tavimi, tai dar vienas požymis moters, kurio vyrai nesupras niekada, tai tiesiog pasakyk man, mieloji, myliu tave. O jeigu kada nors ketinčiau pabėgti, niekada neleisk, nes stebuklas mano gyvenime niekada nebepasikartos, ir tai antras moters požymis, kurio vyrai nesupras. Ir jeigu pasakysiu tau kad MYLIU TAVE, atsakyk man tuo pačiu.
Ar dabar žinai, jog visada tave nešiojuos savo širdelėje, kad ir kokia niūri nuotaika, aš visada BE GALO tave myliu, kad ir kur aš bebūčiau, visada liksiu su tavimi.
Ir jei kada nuspręsi pabėgti kur nors tolėliau nuo manęs, prisimink ką pasakiau, aš visada su tavimi. Nesvarbu tai truks tūkstantį dienų ar milijoną, bet liksiu, jei netikra, tai nors tavo širdelėje...