Feels

Šalta...
-20 laipsnių šaltis kausto visas kūno galūnes.. Žvarbus vėjas, sniegas pusto tiesiai į akis, trinu rankomis, kad pajausčiau tą šilumą, kuri nuramina nors sekundei..
Gatvės tuščios, tik blankūs žibintai tolumoje kažkur horizonte blizga.. Tokios tuštumos tiek viduje tiek išorėje dar nejutau..
 Kartais kažkur toliese, retkarčiais sucypia mažas šuniukas, pakimusiu balsu..
Ir tuomet nubėga kūnu šiurpuliukai, o mintys tokios tuščios, toookios blankos, net sunku ką tokiame šaltyje įsivaizduoti...
Užsimerkiu,jaučiu kaip visas pasaulis sukasi aplink mane, kaip cypimas pasikartoja periodiškai.. kaip sukasi blankios neįsivaizduojamos mintys... Ir visur atrodo, visuose butuose ,namuose leidžia fone mano mėgstamiausia daina, kurią mintyse ir žiopčiodama atkartoju ...: " Darling, don't you give up my life, alright...."
Dainuodama nors galiu nejausti sekundei to kaustančio šalčio,žvarbaus vėjo..
Ir pati periodiškai atkartoju šiuos žodžius, net nepajusdama, kaip nuo stipraus šalčio suklumpu.. atrodo jog kažkas imtų ir specialiai pakištų koją ,kad apvirsčiau... Suklupau, o mintys tos pačios blankiai išsidėsčiusios, daina vis nenustoja grojusi, šuns cypimas susilieja su daina ir atrodo lyg ir buvę taip...
Tik staiga nejučiomis prisiliečiu užmerktomis akimis prie kažko šilto, ir jaučiu tolygų alsavimą, kuris šildo mano delnus.. Pramerkiu akis, išvystu mėnulio šviesoje neryškų šešėlio figūravimą prieš mane, keletą sekundžių bandau atsipeikėti ir susivokti šalia ko aš stoviu ir kas tas laimingasis, kuris pasirodė laiku, lyg pasakoje, kai našlaitė baigia sušalti...
Ogi žinote kas, visi bandytų spėlioti, bet keli realūs faktai ir visi esate laimėtojai, ta šypsena kuri atsiranda tik šalia stovint man, tos žalios, gražiausios pasaulyje akys baigia persmelgti mano akis kiauriai,bet tuo pačiu suteikia jaukumo, o rankos, vos prisilietus supranti, jog nebejauti šalčio, o tik beprotiškai greit lekiančią šilumą į manuosius delniukus...
Jo žvilgsnis, lyg apšviestas mėnulio šviesos suspindi man prieš akis, ir net nepajaučiu kaip jo ranka apglėbia mano sukaustytą kūną,o kita jo ranka atsiranda ant kaklo ir jo lėėėtas prisitraukimas prie savęs ir šiltų lūpų alsavimas šalia manųjų tiesiog erzina,bet tuo pačiu ir gundo, nes tas troškimas kada NA KADA PAGALIAU jis mane pabučiuos...:) ir ta akimirka, kai mano šaltos lūpos jau nebetokios jau ir šaltos, o kūnas tiesiog ištirpęs,kaip sniegas prieš saulę... Ir štai tu visada pasirodai laiku, pasirodai, tada kada man to labiausiai reikia...
o ar žinojai, jog vis dar tavo žvilgsnis sugeba persmelgti mane kiauriai, o lūpos pabučiuoti taip saldžiai, jog dar ilgai paslapčiomis liežuviu liesiu jas,jausdama tavo lūpų pėdsakus.
Tobulasis, you shine better !
https://www.youtube.com/watch?v=xc1u9X4HFAE&feature=BFa&list=PLaSdzk80XJmfZdCTS0K157jDaNXfSnDcC