Ar dažnai pagalvojate, kad galėtumėte pasielgti visiškai kitaip, nei iš tiesų pasielgiate? Ir po to vėl kyla klausimas, o kas trukdė? Taip, ir kyla dar šimtai klausimų, į kuriuos ir vėl negalite atsakyti, nes niekaip nerandate tam tinkamų žodžių apibūdinti savo dabartinei būsenai.
Ir kartais net nesuvokdami viską darome,kad netaptume vieni, kartais net nejausdami elgiamės visiškai priešingai, nei derėtų.. Ir vėl to negalime paaiškinti.
Kartais šis elgesys įvardijamas "nuogumu". Tampame, tokie pastebimai vieniši, kad neriamės iš kailio, jog šio jausmo galėtume atsikratyti. Jei galėtume paklausti savęs pačio: kas laimi: jausmai ar mes patys? Neabejotinai, suvoktume,kad mūsų jausmai- nenugalimi. Dažnai negalime paaiškinti, kodėl mes tampame tokie šališki sau, kodėl mes esame tokie abejojančiai nepasitikintys savimi, kad negalėtume pasipriešinti patys sau.
Mano manymu, mažai kas galėtų ištverti vienišumo jausmą. Tad, visi griebiamės įvairiausių priemonių, kaip nuo to pabėgti. Galėčiau pagelbėti, nepabėgsite, mūsų jausmai per stiprūs mums patiems, mūsų vienišumas per sunkumus mums, kad galėtume jį pakelti, tad mes elgiamės priešingai, nei įsivaizduojantys.
Galbūt jūs įsivaizduojate save stipresniais, nei esą iš ties. Bet pamėginkite išplėšti iš savo galvos tuštumos jausmą. Pabandykite nieko nemylėti.
Išduosiu pasekmes: jūs tiesiog nustotumėte gyventi.
Išvada tokia: nekovokite su savimi per daug, jausmai-nenugalimi. Susitaikykite su tuo, tik neleiskite savo "nuogumui" tapti vulgariu.
kartais geriau nieko nejausti :)
AtsakytiPanaikinti