Ilgokai sėdėjau negalėdama niekaip prisiversti parašyti kažko čia, į elektroninį lapą, kurį skaitys ar skaito daug žmonių..:)
Bet susikaupė tiek daug,kad privalėjau kažką išpešti iš savęs ir parašyti nors mažumėlę to, ką laikiau savyje. :)
Kaip ir kiekvienas dabartinis žmogus džiaugiuosi pavasariu ,vėlyvu pavasariu, šiltais orais..:)
Tik dabar šiek tiek viskas kitaip, tikriausiai pirmas pavasaris kai esu viena, kai širdies neužkariavo nei vienas žmogus, nepaisant draugų ir artimųjų.. :) Sprendžiu problemas viena, kovoju viena, visko siekiu viena, na galėčiau pasakyti visai neblogai man pavyksta susidoroti, o galvojau,kad po kelių lūžių savo gyvenime nebegalėsiu atsistoti ant kojų ir žingsniuoti pirmyn kaip buvau įpratusi, kad ir kas įskaudintų aš atsistoju, pasitaisau savo klaidas ir žygiuoju pirmyn.. :)
Nors niekada negalėjau patikėti,kad kažkada aš tiesiog eisiu tomis vietomis viena, kai tuo tarpu prieš metus laiko ar mažiau tais takais ėjau su dideliu saugumu, stiprios rankos apkabindavo kai norėdavau.. Bet kiekvieno žmogaus išėjimas iš mano gyvenimo mane padaro kur kas stipresne, kur kas kitaip aš žiūriu į gyvenimą ir suprantu,kad vis dėlto reikia pasitikėti savimi ir tik savimi.. :) Mes nei vienas nesame garantuoti,kad šis žmogus liks su mumis dar šimtais dienų..
Ir vis kasdien suprantu,kad ir kaip bebūtų sunku gyvenime, sunku tuo tarpu ištverti viską, aš žinau, kad ateityje bus kur kas didesnių sunkumų nei esą dabar.. :)
Aš galiu šypsotis, galiu sakyti kaip gera būti vienai, bet viduje bus vis kažkas ne taip, žinosiu, kad pasitikėdama per daug kitais, aš tiek daug kartų palūžau ir tiek pat kartų mokiausi iš tos pačios klaidos, bet tik atėjus tam tikram laikui iš jos sugebėjau pasimokyti užtikrintai.. :)
Juk mes visi tokie:
šiek tiek pavargę, šiek tiek veidmainiai, šiek tiek egoistai, bet visi nuoširdžiai tikime, kad kada nors mes būsime laimingi :)
Nors tai tik mano gyvenimas, mano pasirinkimai, mano klaidos, mano pamokos, bet tikriausiai kasdien kuris nors iš šimto susiduria su ta problema, kaip sunku gyventi, kaip norisi dingti tuo metu iš pasaulio, nes atrodo JOG NIEKO NEBEGALI BŪTI BLOGIAU.. :)
Ir tik praėjus tam tikram laiko tarpsniui mes suprantame,jog viskas buvo tik emocijos ir netinkami žmonės netinkamoje situacijoje.. Ir tai mus padaro stipresniais, tikėjimas, ko niekada nebebus.. :)
Velniop pasiteisinimus,išmokime pripažinti,kad esame kalti.. (:
Galbūt dar yra žmonių, kurie kaip ir aš galime atleisti viską,bet niekada nepamiršime, kaip tada mus privertėte pasijausti :)
Tuo metu žmonės būna per daug kvaili, kad pripažintų tiesą.. :) Laikas parodo, kas iš tiesų stiprus, o kas tik žodžių kovotojas.. :)
Kaip ir minėjau aš nesistengiu būti geriausia, aš esu savimi, o tai ir yra geriausia.. :)
Ir kartais sunku rasti žodžių,kai turime tieeek daug pasakyti.. :)
Gyvenkite žmonės, juk gyvenime dar bus per daug didelių sunkumų,kad dabar nusiviltume savimi :))
Best wishes. xx
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą