kažkada bus geriau

Dabar vasara, atrodo šypsena neturėtų dingti iš mano veido, turėčiau būti spinduliuojanti laime, juk atostogos, miegas iki begalybės, draugai, ilgos naktys..
Bet dabar suprantu, kai nėra pilnavertės laimės iš ties, sunku šypsotis, sunku apsimesti tuo žmogumi, kuriam nesvarbu,ką jis turi,o ko ne.. :) 
Manau daugumai yra taip, ateina vakaras ir žinai,kad nereikia sukti galvos dėl rytdienos,pradedame mąstyti, ką turime,ko ne, ko norime,ko ne,tada ir pradedame pastebėti, kiek daug dalykų dar nebuvo suprastų,įvertintų..Kiek daug dar mes nepastebėjome, kas šalia mūsų,o kas tik bando tai pamėgdžioti..
Atrodo man,būtent man,tereikia tiek nedaug,kad veidelyje pasimatytų šypsena ir ji tikrai ilgai nedingtų iš jo.. Atrodo dėl kažko galėčiau paaukoti beveik viską, laiką, laisvalaikį, užsiėmimus,tik todėl,kad jausčiausi laiminga, arba kitaip sakant, jausčiausi turinti viską.. Atrodo, jog viskas griūna,arba tiesiog dabar toks laikas, kad niekas nelaukia..
Ypač atsikėlus ryte pagalvoji,kas manęs pasiilgo..Ar kažkam aš svarbi vis dar.. Ir tas jausmas,kai viduje jautiesi taip tuščiai.. Lyg kažko trūktų.. Lyg kažko nėra.. Lyg palaidojus kažką būtum..
Atiduočiau viską kas brangiausia, bet nepasiima tas,kas svarbiausia,dabar šiuo metu,man..Ir kodėl kai jaučiuosi visai arti iki pilnos laimės,ji tiesiog paima ir nusisuka..Ir tada tos mintys, ar dabar būtent šiuo metu kas nors begali būti blogiau..
Taip be abejo aš dar labai jaunas žmogus,turėčiau džiaugtis viskuo kas aplink mane, bet va klausimas toks: o kas aplink mane tikra, o kas tik dirbtinai suvaidinta..
Niekada nesijaučiau tokia pasimetusi, nežinanti ko norinti, o ką kalbėti apie vidų,kai tuščia, tylu, lyg išmirę viskas.. Kai sėdi viena ir galvoji,kas bus dabar.. Ko tikėtis, ko norėti..
Tas jausmas,kai nežinai ko nori, kai galvoje milijardai minčių, klausimų be atsakymų.. 
Kartais ta tuštuma žmoguje, na dabar ji pas mane,padaro stipresniu, labiau pasitikinčiu savimi,kiek ilgai negaliu atsakyti, nes dabar taip nyku ir visiškai nelinksma.. Gal kažkada aš galėsiu pasakyti,tai buvo tik garsiai išdėliotos mintys,kurios ir liks tik prisiminimu..:)
Gal kada nors, kas nors pasakys man: Na,o tu tikrai gyveni gerai ir švyti kur kas labiau, nei kas nors galėjo pagalvoti..